Tibeto laisvės rėmimo grupė akcentuoja, kad Lietuvos laisvės kelyje labai svarbi buvo pasaulio visuomenės parama - ir todėl dabar mes, kaip pasaulio visuomenės nariai, galime paremti laisvės siekiančius tibetiečius.

Jau anksčiau rašėme, kad pavasario akcijų už Tibeto laisvę Vilniuje organizatoriai turėjo šiokių tokių nesklandumų su teisėsauga dėl netyčinio nepaisymo ne visai demokratiškam LR susirinkimo įstatymui. Paradoksas - visuomenės aktyviausi žmogaus teisių aktyvistai dėl savo visai geranoriškų ir logiškų veiksmų patys turi kentėti ir rizikuoti baudomis arba laisvės atėmimu - tuo metu kai kitiems žmonėms, kuriems nerūpi niekas išskyrus savo piniginę ir kurie vietoj įsitraukimo į įvairius aktyvizmus praleidžia savo laisvalaikį nekaltai žiūrėdami televizorių, negresia nieko - nes valstybei ramiau, kai žmogus tyli. Šiuo atvėju valdininkai visiškai neskatina pilietinio sąmoningumo - kuo daugiau tau rūpi kitų problemos, tuo daugiau nemalonės sulauksi iš valstybės.

Ateisim-palaikysim-pasirašysim? Ar skeptiškai nusišypsosime ir nekreipsime dėmesio į kitų rūpesčius?

^{foto: ~FreeBirD®~}

Daugiau apie lietuvišką, o taip pat apie pasaulinį judėjimą už Tibeto laisvę prirašyta bei prifilmuota freetibet.lt svetainėje.

^***

^{iliustracija (torch relay): sąžiningo naudojimo}

Pekinas laikomas vienu labiausiai užterštų miestų pasaulyje. Nedaug atsilieka ir Rusijos sostinė Maskva, kur transporto kamščių problema yra kaip niekad aštri dėl 3 milijonų automobilių miesto keliuose kiekvieną dieną, - tiesa, vietoje to, kad riboti transporto eismą mieste, valdžia paprasčiausiai svarsto tiesti naujus kelius. Tikrai nepasimokė iš Londono, Stokholmo, vokiečių ir kitų miestų bei šalių patirčių. Prisiminkime, kaip skirtingi miestai naudoja skirtingus metodus sumažinti kiek teršimą, tiek automobilių naudojimą (sprendžiant kamščių problemas): tuo metu, kai londoniečiai ir stokholmiečiai turi mokėti specialius mokesčius įvažiuojant į centrines miesto zonas, tam tikri Vokietijos miestai dabar visai neleidžia labiau teršiantiems automobiliams įvažiuoti į miestą, bei riboja nedraugiškų aplinkai automobilių eismą. Jei juodi dūmai, kuriuos išskiria jūsų automobilis, jums yra visai normalus dalykas, įvažiuoti į Berlyną, Kiolną arba Hanoverį, dėja, jums nepavyks. Šiuose trijuose miestuose automobiliai dabar privalo turėti spalvotą teršimo indeksą (žalią, geltoną arba raudoną), kuris parodo transporto priemonės teršimo lygį. Jei jūsų automobilis nėra vertas net raudonos etiketės, galite pamiršti apie įvažiavimą į šiuos miestus - kitaip gresia bauda. Ši reforma Vokietijoje yra laikoma viena stambiausių ir efektyviausių mažinant šalies miestų oro užterštumą, kuris per metus sukelia 75 000 pirmalaikių mirčių šioje šalyje, pasak Vokietijos žaliųjų grupės Deutsche Umwelthilfe. Dar 20 Vokietijos  miestų paseks šiuo pavyzdžiu iki metų pabaigos.

Kai kurie kiti miestai ir šalys irgi neatsilieka: štai sausio 2 dieną Milane (Italija) taip pat įsigaliojo taip vadinamas „Eco-pass“ - teršimo mieste mokestis. Maltos sostinėje, Valetoje, nuo 2007 metų veikia lanksti ir visiškai automatizuota transporto priemonių mokesčių sistema, nukreipta sumažinti automobilių skaičių miesto gatvėse: dėl išankstinio apmokėjimo galimybės, lengvatų gyvenantiems miesto zonoje vairuotojams, mėnesinio arba ketvirtinio apmokėjimo plano pasirinkimo transporto priemonės savininkams ir kitų specifinių savybių ši sistema neseniai pelnė geriausią Europos transportinės strategijos apdovanojimą. Singapūras bei Norvegijos Bergeno miestas jau keletą dešimtmečių renka „auto susigrūdimo“ mokesčius, o štai neseniai ir Madrido valdžia atskleidė planus sukurti žemų emisijų zoną centrinėje miesto dalyje, kur būtų uždrausti labiausiai teršiantys automobiliai: ši sistema būtų labai panaši į jau įgyvendintus reguliavimus Vokietijos miestuose - jei šie planai virs tikrove, nuo 2010 metų tik atitinkantys „Euro III“ (ar aukštesnio) emisijų standarto automobiliai būtų leidžiami centrinėje miesto dalyje.

Įdomu, ar Vilniaus miesto valdžia žino apie kamščių ir oro užterštumo problemą mieste? Jei taip,  būtų puiku, jei būtų pradėtas efektyvus automobilių eismo ribojimas (o ne vien amžinos kalbos apie Vilniaus metro). O jei nežino - tai gal reikia atkreipti valdininkų dėmesį? Kad ir parašius greitą e-paštą vicemerui arba paskambinus atsakingiesiems už Vilniaus miestą telefonu (8 5)  211 2000 ir papasakojus šį bei tą?

***

^{foto (1): chris_drackett, foto(3): dimitridf}

^{foto: green-blog.org}

Tokių taksi jau yra Toronte, Dubline, Berlyne, Niujorke, Barselonoje, Berline, Tokijuje, Seule, Helsinkyje, Romoje, Atėnuose, Kopenhagoje, Londone, Vienoje, Milane, Taline, ir, kaip bebūtų keista, įdėja yra bandoma ir Vilniuje (žr. nuotrauką žemiau) - tiesa, kainos Lietuvoje yra beveik skandinaviškos: už 15 pasivažinėjimo minučių reikia pakloti 10 LTL, tuo tarpu Stokholme (kur vidutinis uždarbis siekia 9,800 LTL) kaina tėra 40 švediškų kronų (mažiau nei 15 LTL).

^{foto: Lee Fenner}

Nors velotaksi yra varomi žmogaus jėga (pedalais), pastaruoju metu juose dažnai įtaisomi ir elektriniai įrengimai, sumažinantys kojų apkrovą, - elektros pagalba sustiprinamas ratų sukimasis. Ši sistema panaudojama važiuojant į įkalnę. Maksimalus velotaksi greitis paprastai yra 25 kilometrai per valandą, nors vidutinis - perpus mažesnis. Kitaip nei automobiliai, velotaksi neteršia atmosferos, neskleidžia didelio triukšmo, yra mažesnė tikimybė sukelti pavojingą avarinę situaciją.

Lietuvoje velomobilius 1975-1990 m. aktyviai propagavo doc. dr. Vytautas Dovydėnas; pasak jo, jie turėję ne tik pradėti naują dviračių erą, bet ir iš miestų dalinai išstumti automobilius.

Ką gi, dabar mums tiktai reiktų kokių nors pedalais varomų krovininių ekomobilių ir gal tuomet ne viskas butų prarasta kovoje už švarią ir tinkamų oro sąlygų homo sapiens sapiens rūšiai gyventi planetą.

Švaresnis ir jaukesnis miestas, beje, reiškia ne tik dviračių kultūros populiarinimą, bet ir mūsų pasirinkimus perkant automobilį: sąmoningam žmogui tikrai nesuprantamas visureigių mieste buvimas, kuris pagimdo pačias įvairiausias aktyvizmo formas - nuo skandinavų miesto indėnų, nuleidinėjančių džipams padangas, iki britų, kurie 4x4 savininkams palikinėja štai tokius linksmus įspėjimo kvitus: jų tikslas yra paprasčiausiai informuoti šių monstrų vairuotojus apie ekologinę žalą, kurią sukelia prastiems keliams skirti automobiliai. Žinoma, tokiam švietimui jie naudoja ir internetą, o aktyvistus galima išvysti kad ir šiame video: green.tv/alliance_ticketing.

Gal ir Lietuvoje greit bus tokių akcijų?

^{foto: Stonis}

Praeitą savaitę buvau Vilniuje, kur, be viso ko, sudalyvavau Kritinėje Masėje. Kiekvieno mėnesio paskutinį penktadienį vykstantis renginys šį kartą surinko, kaip teigiama, apie 1000 dviratininkų - Lietuvai tai turbūt yra rekordinis skaičius. Praktiškai, viskas buvo puiku - bet ir ne tobula. Nors matyti vienoje vietoje tiek daug dviratininkų, jaunų ir senų, išties buvo įspūdinga, kai kurie dalykai vis tik nepatiko - o būtent:
- važiavimas per raudoną šviesą
jei KMistai sako, kad „Mes ne blokuojame gatvių eismo – mes esame eismo dalis!“, tada reiktų važiuoti pagal kelių eismo taisykles. Kritinės Masės dviratininkai kolonos pradžioje taisyklių kuo puikiausiai laikėsi - tačiau kolonos viduryje ir pabaigoje, rodos, taisyklių nebuvo paisoma. Iš tikrųjų, tai iš dalies ir suprantama: jei kolonos viduriukas ir galas sustotų ant raudonos šviesos, atsirastų tarpai, ir visa Kritinė Masė tokiu atvėju nebūtų jau tokia vieninga. Jei vis tik norima važiuoti per raudoną šviesą ir nedaryti tarpų dviratininkų kolonoje, reikėtų renginį derinti su policija, nes kitaip yra prieštaraujama pagrindiniam Kritinės Masės šūkiui bei principui.
- važiavimas priešpriešine eismo juosta
Tai yra išsidirbinėjimas. Maža to, kad tai neretai pavojinga patiems dviratininkams, tai taip pat daro nekokį įvaizdį Kritinei Masei, bei iššaukia papildomas problemas su policija. O problemų su Lietuvos policijos pareigūnais jau ir taip būta - kam dar provokuoti? Manau, kiekviena Kritinė Masė turi turėti savų „reguliatorių“, kurie galėti nuraminti pasitaikančius puspročius.

Tačiau bendrai paėmus - išties šaunuoliai lietuvaičiai, šią seną Kritinės Masės tradiciją, kilusią San Franciske, perėmę įgyvendinti bei propaguoti ir Lietuvoje - žiniasklaidoje vis daugiau skiriama jai dėmesio, o ir dviratininkų forumuose tai yra viena aktyviausių temų.

Propaguoti dviračių kultūrą Lietuvai žūtbūt reikia - kad ir prisiminus didžiulius automobilių kamščius sąlyginai nedideliame Europos mieste, Vilniuje, arba galvojant apie anglies dioksido sumažinimą. Tačiau Lietuvos valdžiai ar policijai tai nelabai rūpi. Štai pabandykime pasivažinėti visuomeniniu transportu - imant vidun ir dviratį. Žinoma, gal tai atrodo nelogiška, ir nėra tokia jau aktuali daugeliui problema, tačiau pripažinkime: dažnai važinėjantiems dviračiais kartais iškyla šioks toks poreikis sėsti į autobusą kartu su savo plieniniu draugu; na, pvz., esant mieste, jūsų dviračiui kažkas sulūžo, ir jūs, aišku, nenorite palikinėti jo mieste iki kitos dienos (ek, tie nerimstantys vagišiai); arba jūs patys susižeidėte ir negalite važiuoti dviračiu tolimas distancijas tarp didelio miesto mikrorajonų; arba įsivaizduokime ponią, kuri mėgsta važinėtis dviračiu, bet štai vakare grįžtant iš darbo jai reiktų įveikti, tarkim, Šeškinės kalną Vilniaus mieste - gal kam ir nė motais, o štai kitam, žiūrėk ir „visai motais“; arba dar kas nors, kad ir ne visai svarbaus, bet vis tik: pvz., mano atvėju, praėjusį ketvirtadienį, gegužės 29 d., vakare, apie 23.00, kartu su drauge nutarėme vykti iš centro (Užupio st.) į Fabijoniškes, ir kadangi buvau su dviračiu, o ji - ne, nutarėme dviese važiuoti autobusu. Įlipę į 10-to maršruto pustuštį autobusą (žemagrindį, autobuso nr. 501), kuriame buvo kuo puikiausia vieta dviračiui pastatyti, išgirdome iškart nemalonų vairuotojo burbėjimą bei jo neaiškiai reiškiamus ir iš dalies sarkastiškus reikalavimus išlipti iš autobuso (kaip mes supratome), nes, mat, dviračiui čia ne vieta. Pasakiau, kad turiu talonėlį ir važiuosiu netrukdydamas su savo dviračiu keleiviams (kurių vėlai vakare buvo visai nedaug); vairuotojas dar kažką suburbėjo ir palaukė, turbūt galvodamas, kad mes vis tik pasiduosime ir išlipsime - tačiau tam neįvykus pradėjo važiuoti.

^{foto: Andreas Solberg}

Perskaičius Vilniaus visuomeninio transporto tinklapyje esančias VAŽIAVIMO MARŠRUTINIAIS AUTOBUSAIS IR TROLEIBUSAIS TAISYKLES, tampa aišku, kad vairuotojas neturėjo šitaip elgtis. Visų pirma, yra sakoma (cituoju taisykles):

II. Vežėjo pareigos ir atsakomybė:
4. Vairuotojai turi būti rūpestingi, atidūs ir paslaugūs [...]

Vairuotojas nebuvo nei paslaugus, nei rūpestingas - nemaloniai priekaištavo ir sugadino nuotaiką; jei su manimi tą vakarą važiuotų mano draugai užsieniečiai, jie turbūt nepatikėtų, kad Vilniaus visuomeninio trasporto vairuotojai pasitinka keleivius aštriomis, sarkastiškomis replikomis ir aiškiai duoda suprasti, kad kai kurie keleiviai (kad ir tvarkingai besielgiantys) yra nepageidaujami viešajame transporte (kai tuo pačiu metu autobusuose vakarais beveik visada būna visiškai girtų tipažų, kas iš esmės yra draudžiama važiavimo visuomeniniu transportu taisyklių!) Po tokių įvykių tikrai norisi kuo mažiau turėti bendro su važinėjimu autobusais.

Antra, niekur nėra aiškiai pasakyta, kad imti dviratį į autobusą yra draudžiama (nebent savaip interpretuojant dviprasmybes važiavimo autobusais taisyklėse) - todėl vairuotojas neturėjo teisės reikalauti išlipti iš autobuso. Štai taisyklės:

V. Bagažo vežimas:
22. Keleivis turi teisę nemokamai vežti rankinį bagažą, neužimantį papildomos keleivio vietos.
23. Keleivis, pažymėjęs papildomą vienkartinį bilietą, gali vežti bagažą, užimantį ne daugiau kaip vieną papildomą keleivio vietą.

Aš sutinku pažymėti papildomą talonėlį dviračiui, jei važiavimas su juo traktuojamas kaip dar vienos, papildomos keleivio vietos užėmimas.

Dar 25-ame punkte pasakyta, kad „Autobusais ir troleibusais draudžiama vežti degiąsias, sprogstamąsias, dvokiančias, radioaktyvias medžiagas, suspaustas ir suskystintas dujas (išskyrus dujas nešiojamuose balionuose), smailius, aštrius, griozdiškus, trukdančius keleiviams daiktus, nesuvyniotus arba be dėklų šaunamuosius ginklus, daiktus, kurie gali sutepti transporto priemonės sėdynes arba keleivių drabužius“, tačiau vargu ar frazė „trukdančius keleiviams daiktus“ yra aktuali ir taikytina dviračiams tuo atvėju, kai imi dviratį į pustuštį autobusą, o „griozdiški daiktai“ skamba labai jau neapibrėžtai ir man asmeniškai asocijuojasi su baldų ir panašių daiktų pervežimu - bet tikrai ne dviračio.

Pasidomėjau, kokia situacija yra Stokholme, Švedijoje: pasirodo, imti dviračius į Stokholmo autobusus ir metro traukinius išvis negalima (su nedidele išimtimi tam tikro tipo miesto/priemiesčių traukiniams): kodėl, taisyklėse nėra rašoma, o paskambinus paaiškina, kad „tada daug dviratininkų kištų savo dviračius į autobusus - būtent to norima išvengti.“ Nežinau, ar sako iš patirties, ar tik šiaip taisyklių dėl taisyklių prigalvoja. Kitą vertus, vaikų vežimėlius ir bagažus (ne tik rankinius) į autobusus imti galima, ir už tai net nėra imamas papildomas mokestis, kaip tai daro Vilniaus autobusuose.

Nors visa tai - gal ir menkniekiai.

Žymiai svarbesnis klausimas - kada Lietuvoje bus pagaliau investuota į dviračių takus... bei į vairuotojų kultūrą?

***

^{foto: Bikes on Transit (2), So gesehen. (4)}

Žr. šią vaizdo medžiagą.

Tokie vaizdai iš tikrųjų priverčia sustoti ir susimąstyti: šiuo atveju žmonės buvo giliai paliesti ir apstulbę; ir turbūt daugeliui mūsų po tokių vaizdų tenka iš naujo vertinti mūsų santykį su gyvūnais ir planeta.

Liz ir Markas susipažino su šios stovyklos, kuri globoja dramblius, nukentėjusius nuo blogo elgesio Birmoje ir Tailande, gyvūnus mylinčia savininke, kuri guodėsi, kad net ir jos dramblių prieglauda yra galiausiai sugretinama su kitomis stovyklomis, kur yra toleruojama tam tikra prievarta prieš gyvūnus. Keista įsivaizduoti, kad štai, šis mielas drambliukas vienoje gyvenimo situacijoje yra puikus menininkas, o kitoje - jau grandinėmis prie stulpų prirakintas vergas... Tad Liz ir Markas dabar yra įsitraukę į altruistinę veiklą, skirdami savo pinigus ir laiką dramblių gelbėjimui nuo žiauraus elgesio ir juos žalojančių treniravimo praktikų.

Tai - tik vienas pavyzdys to, kaip protauja gyvūnai ir kaip tai įkvepia žmones veikti. Nes, pasirodo, ne taip jau ir toli esame nutolę nuo gyvūnų. Bent jau tikrai ne taip toli, kad elgtumėmės su jais kaip su daiktais - būtent taip šiuolaikiniai įstatymai dažnai apibūdina gyvūnus.

O juk gyvūnų „protavimo“ pavyzdžių galima surasti tikrai nemažai.

Afalinos (delfinai) viena į kitą gali kreiptis vardais ir, be žmonių, yra vieninteliai žinoma gyvūnų rūšis, turinti tokią tapatybę. Gorila Koko supranta virš 2000 angliškų žodžių bei moka virš 1000 gestų kalbos ženklų, o jos IQ testo įvertinimas žmogiškojoje skalėje - tarp 70 ir 95 (kai 100 laikoma vidutiniu rezultatu). Kai kurios varnos (ypatingai Corvus moneduloides) sugeba sukurti ir/arba pasinaudoti įrankiais maistui pasiekti - tai savybė, iki tol žinoma tik tarp žmonių bei žmogbeždžionių. Drambliai pagal kvapą atskiria nedraugiškus žmones. Ir t.t.

Gyvūnai yra protingesni negu jūs galvojate - taip kovo mėnesį rašė „National Geographic“ savo straipsnyje „Animal Minds“, kuriame buvo pateikta ir daug aukšto gyvūno intelekto pavyzdžių. Ir nors mes vis dar galvojame, kad tik šunys ir katės nusipelno būti amžinais mūsų gyvenimo palydovais, nes „oj kaip gražiai jis ant dvejų kojų atsistojo“, arba „o mano šuo pagal komandą atneša man šlepetes“, mes turime pripažinti, kad skirtumo tarp mūsų taip mylimų šunų ir kitų gyvūnų nėra daug: kai kurių intelektas net viršija augintinių intelektą (pvz., kiaulių), tačiau nepasydami to, mes paverčiame juos produktais, tam kad patenkintume visiškai nebūtinas reikmes, ir vadiname save civilizuota visuomene.

Kartais tikrai sunku pasakyti, kas yra civilizuotesnis - žmogus ar gyvūnas.

***
Papildomi skaitiniai:

„Dramblių gyvenimas“ - mažiesiems skirta knygelė apie cirkus su gyvūnais

Straipsniai: Gyvūnų teisės

blogas.lt/gyvunuteises

***

^{foto: whorange}

Earthlings (2005 m.) yra turbūt stipriausias iki šiol išleistas dokumentinis filmas apie industrinę gyvulininkystę ir žmonijos priklausomybę nuo gyvūnų - maistui, apsirengimui, pramogoms ir vis labiau prieštaringai vertinamiems eksperimentams. Pasakotojas šiame filme yra JAV aktorius Joaquin Phoenix, žinomas kaip ilgalaikis veganas ir gyvūnų teisių gynėjas. Nuodugniai analizuojant kiekvieną gyvūnų parduotuvių, prieglaudų, gyvulininkystės ūkių, odos ir kailio prekybos, pramogų industrijos, medicinos ir kitų mokslininių įstaigų veiklos aspektą, Earthlings atskleidžia visas gyvūnų (iš)naudojimo praktikas, kurios atliekamos vardan žmogaus pelno. Žmonės, kurie iki tol spjaudė į „visas tas gyvūnų teises“ ir vegetarizmą, pasižiūrėję šį filmą likdavo šokiruoti esamos realybės; jei filmas priverčia susimąstyti - gal jį verta ir rekomenduoti? Tiesa, vaikams iki 18 metų kai kuri video medžiaga šiame filme gali būti „per stipri“ - tačiau jei žmogus valgo mėsą ir nešioja odinius rūbus ar kailinius, gal jis ir turėtų teisę žinoti, kokia šių produktų/daiktų atsiradimo kilmė? | Žr. filmą online (apačioj, kur parašyta „CC“ (caption options), galima pasirinkti tinkamiausią jums kalbą). Papildoma info: oficialus tinklapis | vikipedija. | Panašus filmas: Devour the Earth (žr. filmą online; anglų k., rusų titrai) - aprėpia labiau aplinkosauginius gyvulininkystės veiklos aspektus.

The Corporation (2003 m.) detaliai analizuoja šiandieninio pasaulio korporacijų veikimo būdus - bet ne iš ekonomisto ar verslininko taško, o iš... psichologo. Šis dokumentinis filmas parodo, kaip vystėsi korporacijos - nuo įstaigų, valdomų vyriausybių ir atliekančių specifines visuomenines funkcijas, iki didelių šiuolaikinių bendrovių, kurioms yra priskiriamos kai kurios asmens juridinės teisės. Pagrindinis filmo kabliukas yra bandymas įvertinti tokią korporacinę „asmenybę“ naudojant diagnostinius žmogaus psichologinės būklės kriterijus. Paprastai tariant, filmas bando įvertinti korporacijų elgesį visuomenėje ir jų tikrąją įtaką pasauliui taip, kaip psichologas įvertintų savo paciento būklę. Tai filme daroma per specifinius pavyzdžius, įtraukiant politinius, ekonominius, ekologijos, sveikatos, žmogaus teisių ir kitus aspektus. | Žr. filmą online (dalis I | dalis II). Papildoma info: oficialus tinklapis | vikipedija.

An Inconvenient Truth (2006 m.) - prieštaringai vertinamas JAV politikas Al Gore ir jo dokumentinis filmas An Inconvenient Truth užtraukė įvairių klimato kaitos kritikų bei kai kurių mokslininkų ir politikų nemalonę, tačiau iš kitos pusės, filmas mobilizavo nemažai žmonių ir vyriausybių aplinkosauginių sprendimų ieškojimo veiksmams. Nors filme, pasak kai kurių mokslininkų, yra netikslumų, bei yra bauginama vos ne pasaulio pabaiga, filmas iš tikrųjų priverčia susimąstyti apie žmonijos ekologinį pėdsaką ir potencialias Žemės atšilimo pasekmes dėl pernelyg intensyvios žmonijos veiklos. Kai kurių valstybių (Argentinos, Kanados, Vokietios...) švietimo įstaigos naudoja filmą kaip papildomą ekologinio švietimo medžiagą. | Filmo trailer'į galite pasižiūrėti štai čia. Papildoma info: oficialus tinklapis | vikipedija. | Panašus filmas: 11th hour (2007 m.) - ne mažiau svarbesnis dokumentinis filmas (nors ir padarė mažiau įtakos visuomenei), aprėpiantis ne tik klimato kaitą, bet ir kitas aplinkosaugines problemas; pabaigoje pasakojama apie žalias technologijas ir galimybes gyventi eko-draugiškai. Nepaisant to, kad pasakotojas yra aktorius Leonardo Di Caprio, filme yra nemažai progresyvių mokslininkų ir aplinkosaugininkų interviu, bei tiesiog nuostabių frazių. (Trailer'is | oficialus tinklapis | vikipedija)

We feed the world (2005 m.) - Kiekvieną dieną, kiekis neparduotos ir išmetamos duonos Vienos (Austrija) parduotuvėse prilygsta kiekiui suvartojamos duonos antrame pagal dydį Austrijos mieste, Grace. Apytiksliai 350 000 hektarų žemės ūkiui naudojamos žemės, daugiausia Lotynų Amerikoje, yra skirta sojos pupelių auginimui, kad išmaitinti Austrijos galvijus, ir tuo pačiu metu vienas ketvirtadalis vietos gyventojų (Lotynų Amerikoje) badauja. Vidutinis europietis per metus suvalgo 10 kilogramų dirbtinai, drėkinimo sistemų dėka bei šiltnamiuose (pietų Ispanijoje) išaugintų daržovių - tai sukelia vandens stygių šiame regione. We feed the world pasakoja apie maisto, kurį mes valgome, kilmę. Mes keliaujame į Prancūziją, Ispaniją, Rumuniją, Šveicariją, Braziliją - ir atgal į Austriją. Per visą filmą mus lydi interviu su Jean'u Ziegler'iu iš Jungtinių Tautų programos „Teisė į maistą“. We feed the world yra dokumentinis austrų režisieriaus filmas apie maistą ir globalizaciją, apie žvejus ir ūkininkus, tolimų transportavimų sunkvežimio vairuotojus, apie korporacijų vadovus, apie prekių tiekimą ir pinigų srautą. Nuostabiai meniškai vaizduojant realybę, filmas įžvalgiai pasakoja mums apie maisto gamybą bei bando atsakyti į klausimą, ką pasaulinis badas turi bendro su mumis. | Žr. filmą online | oficialus tinklapis.

Zeitgeist the movie (2007 m.) - dokumentinis filmas, reikalaujantis žiūrėtojo budrumo bei noro rasti atsakymus į keblius klausimus: filme pasakojama Jėzaus mito hipotezė, atskleidžiamas alternatyvus požiūris į atakas 9/11, bei reikalaujama iš naujo peržvelgti JAV Federalinio Rezervų Banko istroriją, veiklą ir... jo sąmokslus - visos šios temos vienu ar kitu būdu paliečia Irako karą ir karo mašiną apskritai, manipuliaciją religijomis, istorijos klastojimą (korporacijų ir politikų „surežisuotus“ įvykius), Didyjį Brolį (visada mus stebintį), ir kt. Filmas parodo, kad totalitarizmas, nors ir paslėptas po demokratijos kauke, yra tam tikros žmonių grupės (elito) reikalavimas, kuris įtvirtinamas per iš anksto suplanuotus konspiracinius religijos, valstybės ir korporacijų veiksmų planus. Pažiūrėjus šį filmą, užduodi sau klausimą: Ar tikrai taip yra? Jei taip, tada visi mes prilygstame bandomosioms žiurkėms. Jei ne - tai kodėl tiek daug tų sutapimų, kurie - juos tvarkingai sudėliojus - sudaro įdealų klastos paveikslą? | Žr. filmą online | oficialus tinklapis | vikipedija.

Baraka (1992 m.) - filmas be dialogo. Jis susideda iš įvairių peizažų, bažnyčių, griuvėsių, religinių ceremonijų, ir greito tempo miestų vaizdų. Baraka parodo mums visą gamtos didybę - bei lygina ją su mūsų civilizacija, mūsų kasdienine, mechaniška rutina, su mūsų skubotu gyvenimo tempu. Čia pasakojama ne tik apie mūsų planetos bei mūsų technologiškos visuomenės skirtumų fenomeną, bet ir apie kultūrinius ir istorinius žmonijos vystymosi aspektus - pvz., yra lyginamos jakudzos tatuiruotes su Australijos aborigenų kūno tapyba. Filmas buvo nufilmuotas 152 vietovėse, 24 šalyse - pats žodis „baraka“ reiškia „palaiminimą“ keliose kalbose: ir iš tikrųjų, tai yra paprasčiausiai gražus, filosofinis filmas, reikalaujantis vos ne meditacinės būsenos, - beje, tai taip pat yra 1983 metų filmo „Koyaanisqatsi - Life Out of Balance“ (irgi stipriai rekomenduojamo!) analogija - tiesiog daugiau apgalvota ir žymiai ramesne. | Žr. filmą online | daugiau informacijos ir vaizdų iš filmo | vikipedija. Panašūs filmai: žr. čia.

Our Daily Bread (Unser täglich Brot, 2005 m.) - dar vienas dokumentinis austrų filmas, ir šį kartą vėl apie maistą - tačiau vietoj to, kad akcentuoti mūsų žemės ūkio veiklos spragas ir maisto paskirstymo problematiką, šis filmas, tyliai ir be dialogo, tik per meniškai nufilmuotus vaizdus, parodo mums visą augalinio ir gyvūninio maisto gamybos procesą. Pažiūrėjus filmą, iškyla klausimai: Ar aš tikrai noriu šio produkto? O gal reiktų maitintis ekologiškai? Vežtis maistą iš savo močiutės kaimo, ir/arba pačiam ūkininkauti?.. Filmas neduoda jokių atsakymų - kiekvienas lieka su savo asmeniniais įspūdžiais, ir turi pats nuspręsti, ko nori. | Žr. filmą online | oficialus tinklapis | vikipedija.

Samsara (2001 m.) - tai vienintelis šiame sąraše grožinis filmas, pasakojantis apie dvasinę meilės istorijos problematiką didingame ir nuostabiame Žemės kampelyje - Ladake, Himalajuose. Samsara yra ieškojimas; tai vieno vienuolio kova ir bandymas pasiekti dvasinį nušvitimą atsisakant pasaulio. Tai taip pat ir vienos moters kova už buvimą kartu su jos meile ir gyvenimu. Šis filmas yra neskubus, pilnas nuostabių vaizdų, meilės ir egzistencinio ieškojimo, jame puikiai atvaizduojama Himalajų gyventojų gyvenimo ritmas ir dvasia. Aistros čia priešpastatomos dvasiniam tobulėjimui - bet tuo pačiu metu jos suartina filmo herojus, ir suteikia prasmės jų egzistavimui. Filmo herojai šneka ladakų ir tibietiečių kalba. Filmą (tik ispanų k., deja) galite pasižiūrėti štai čia, daugiau info: žr. vikipediją.

Behind the Mask (The Story Of The People Who Risk Everything To Save Animals, 2006 m.) - dokumentinis filmas apie gyvūnų teisių aktyvistus, kurie įsilaužia į laboratorijas ir gyvūnų fermas, kad nufilmuoti visuomenei nematomus pramoninio gyvūnų išnaudojimo vaizdus. Tai - neblogas bandymas pažiūrėti į Gyvūnų Išlaisvinimo Fronto (ALF) aktyvistus, kurie dažnai vadinami teroristais - nors nėra nužudę nė vieno žmogaus, - iš jų pačių taško. Filme nemažai pasakojama apie gerai žinomus gyvūnų teisių judėjime aktyvistus, dalis kurių buvo įkalinta už tiesioginius ALF veiksmus. Pvz., yra pasakojama Jill Phipps istorija, kai ši mergina žuvo, jai nukritus po sunkvežimio ratais per protestą prieš žiaurias gyvūnų transportavimo sąlygas, - filme šios merginos motina sako: „Jie vadina mus teroristais, bet realybė yra ta, kad per tuos visus metus 4 gyvūnų teisių aktyvistai buvo užmušti per protestus.“ Laikraštis ir naujienų portalas „The Calcutta Telegraph“ įvardino šį filmą kaip „ypatingą“ ir kad „nepaisant to, ką žmonės galėtų galvoti apie ALF ir jų taktikas, filmas yra vertas žiūrėjimo." | Trailer'is | oficialus tinklapis | vikipedija.

Supersize Me (2004 m.) - pakankamai gerai žinomas dokumentinis filmas apie greitą maistą, jo reklamą ir įtaką mūsų organizmui. Morgan Spurlock, filmo kūrėjas ir pagrindinis jo herojus, paaukojo filmui 30 savo gyvenimo dienų, per kurias jis maitinosi išskirtinai maistu, kurį galima nusipirkti McDonald's greito maisto restoranuose. Filmas dokumentuoja drastiškus tokios gyvensenos padarinius filmo herojaus fizinei ir psichinei sveikatai, o taip pat analizuoja korporacinės greito maisto pramonės įtaką visuomenės mitybos įpročiams, ir pasakoja, pvz., kaip greito maisto verslas bando pritraukti žmones - ypatingai vaikus - pas save ir pripratinti juos prie žalingos, nepilnavertiškos mitybos - vardan savo pelno. Jei dar nežiūrėjote - pažiūrėkite: šmaikštus ir tikslus filmas. | Žr.filmą online | vikipedija.

***

^{paveiksliukai: sąžiningo naudojimo (detaliau: žr. čia)}

^{foto: dullhunk}

Savo teritorijos gynimas

Kiekvienas mūsų, kas dažnai naudojasi dviračiu kaip transporto priemone mieste, turbūt pastebėjo, kad vairuotojai mėgsta „praplatinti“ savo teritoriją ir pastatyti mašiną tiesiai and dviračio tako. Važiuoji sau ramiai dviračiu specialiai dviratininkams skirtoje juostoje, ir staiga - viduryje stovi automobilis. Galima, aišku, iš anksto tokiems atvejams pasiruošti, ir ant priekinio tokio automobilio lango trumpus KET paaiškinančius raštelius palikinėti (maždaug kaip miesto indėnai daro, tik tie su aplinkosauginiu potekstu ir visai dėl kitų priežasčių); galima dar ant tokių pažeidėjų automobilių klijuoti lipdukus, tik reikia prieš tai juos pasidaryti ar iš kažkur gauti (lipdukas su „Nemoku pastatyti automobilio“ tinka tiek vairuotojams, statantiems mašinas neįgaliesiems skirtose parkingo vietose, tiek tiems, kas palikinėja savo keturračius CO2 gaminimo monstrus dviračių takuose).

Tačiau pasirodo, galima užsiimti ir veiksmingesne pilietine iniciatyva, kuri kai kam gal ir primena skundimą - tačiau vargu ar galima savo kaip dviratininko mieste teisių gynimą pavadinti skundimu: jei matome mašiną, pastatytą ant dviračių tako, mes galime paprasčiausiai nufotografuoti ją, būtinai taip, kad būtų matomas valstybinis numeris, be to, nuotraukoje turi būti aiškiai matoma, kad automobilis tikrai stovi ant dviračio tako; tada užsirašyti pažeidimo datą, laiką bei vietą, o vėliau viską išsiųsti lpept@vrm.lt - tai Lietuvos policijos eismo priežiūros tarnybos el.paštas. Jie pažada visus pažeidėjus atitinkamai nubausti; teigiama, kad tai iš tiesų yra veiksminga.

Be to, susikūrė tokioms nuotraukoms skirta Flickr nuotraukų grupė, kurią kiekvienas mūsų gali pildyti - o štai čia ir jos tikslai.

Tad apvalykime Lietuvą nuo vairuotojų-pažeidėjų? Viena-kita gera idėja, ir štai, mes galime priversti vairuotojus prisiimti atsakomybę už savo automobilį (tokio veikėjo Buržujaus žodžiais, „Perki automobilį - galvok apie vietą, kur jį statysi.“)

Šalmai

Kitas pastaruoju metu aktualus klausimas - kaip vis gi dėl tų šalmų? Nors Seimo nariai, dauguma kurių turbūt į darbą važiuoja visai ne dviračiu, priemė įstatymą, pagal kurį dviratininkai Lietuvoje privalo važinėti su šalmais, dauguma žmonių, pasirodo, vertina dar vieną Seimo iškeptą blyną neigiamai: apie 73% apklausos dėl saugaus važinėjimo dviračiu respondentų pasisakė prieš privalomą šalmų įvedimą. Tai nereiškia, kad dviratininkai Lietuvoje nenori būti saugūs - žinoma, kad nori, tik saugumui užtikrinti yra ir kitų, efektingesnių metodų.

Lietuvoje atsakingos institucijos iki šiol nekontroliavo, kaip dviratininkai laikosi KET, ir nesugebėjo užtikrinti net minimalių reikalavimų dėl šviesų ir atšvaitų naudojimo. Nesirūpindami sąlygų dviratininkams gerinimu, politikai ir valdininkai užsimojo dar sugriežtinti reikalavimus ir apsunkinti važinėjimą dviračiais Lietuvos gyventojams, vietoje to, kad iš tikrųjų pradėti rimtai dirbti užtikrinant saugumą keliuose: vykdant bekompromisinį karą su neblaiviais vairuotojais ir kelių chuliganais, gerinant dviračių infrastruktūrą, užsiimant bendru visuomenės švietimu dėl eismo kultūros.

Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, Norvegijoje, Islandijoje šalmų įteisinimas buvo atmestas kaip neefektyvi priemonė. Privalomi šalmai Europos Sąjungoje įteisinti tik Ispanijoje 2004 m. - ir tai tik užmiesčio keliuose.

Pritariantys įstatymo pataisoms dėl šalmų ir liemenių, galite nusiųsti žemiau parašyto laiško (autorius: Linas Vainius) tekstą Seimo nariams, jų el. pašto adresai atrandami štai čia (tinginiams žr. čia).

***

Dėl LR Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo pakeitimo įstatymo (2007 m. lapkričio 22 d. Nr. X-1337, Vilnius) 17 str. 2 punkto dalinio pakeitimo

Gerb. LR Seimo nary,

Prašau Jūsų inicijuoti pataisą dėl LR Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo pakeitimo įstatymo (2007 m. lapkričio 22 d. Nr. X-1337, Vilnius) 17 str. 2 punkto, nauja redakcija:

„2. Dviračio vairuotojui leidžiama važiuoti keliu tik tvarkingą stabdį ir garso signalą turinčiu dviračiu. Dviračio gale turi būti raudonas šviesos atšvaitas, iš abiejų šonų - oranžiniai šviesos atšvaitai arba kiti šviesą atspindintys elementai, pritvirtinti prie ratų. Važiuojant keliu tamsiuoju paros metu arba esant blogam matomumui, priekyje turi degti baltos šviesos žibintas, o gale - raudonos spalvos žibintas, arba dviračio vairuotojas privalo vilkėti ryškiaspalvę liemenę arba būti prie drabužių prisisegęs kitiems eismo dalyviams matomoje vietoje šviesą atspindinčius elementus.“

Prašau šį pakeitimą skubos tvarka įtraukti į LR Seimo darbotvarkę ir neatidėliojant svarstyti bei priimti. Prašau įpareigoti kitas Lietuvos valdžios institucijas atitinkamai pakoreguoti poįstatyminius teisės aktus, kad būtų atšauktas privalomas šalmų ir liemenių įteisinimas nuo 2008 m. liepos 01 d. Manau, kad nauja 17 str. 2 punkto nauja redakcija leis pasirinkti platesnį spektrą priemonių, užtikrinančių dviratininko saugumą ir matomumą, bei padės išvengti incidentų ir nesusipratimų dėl prieštaringų įstatymo nuostatų taikymo.

Siūlomi pagrindiniai pakeitimai nuo dabar galiojančio įstatymo skiriasi tuo, kad atsisakoma privalomo šalmo dėvėjimo visiems dviratininkams nuo 2008 m. liepos 01 d. išbraukiant paskutinį sakinį iš 17 str. 2 punkto „Dviračio vairuotojas, važiuodamas keliu, privalo būti užsidėjęs ir (ar) užsisegęs šalmą.“ ir dalinai pakeičiamas reikalavimas kad „dviračio vairuotojas privalo dėvėti šviesą atspindinčią liemenę“. Vietoj jo siūloma dėvėti liemenę arba kitus rūbus su šviesą atspindinčiais elementais (panašiai kaip yra šio įstatymo 15 str. 1 punkte taikoma pėstiesiems). Taip pat siūlomas įvesti reikalavimą kad tamsiuoju paros metu arba esant blogam matomumui dviračio gale būtų privalomas raudonas žibintas, kaip daugumai transporto priemonių.

Manau, kad nepagrįstai ir be viešo svarstymo priimtos įstatymo pataisos, įteisinančios privalomą šalmų dėvėjimą visiems dviratininkams visur ir visada; bei (tik) šviesą atspindinčių liemenių dėvėjimą tamsiuoju paros metu (nors paprastesnis sprendimas būtų bet kokių šviesą atspindinčių rūbų dėvėjimas) prieštarauja
įsigaliojusioms teisės normoms ir praktikai ES šalyse. Niekur kitur ES šalyse nėra įteisintos privalomos šviesą atspindinčios liemenės dviratininkams. Jas tik rekomenduoja kai kurie eismo saugumo ekspertai ir dviratininkų organizacijos. Tačiau raudoni žibintai daugumoje šalių yra privalomi. Šalmai dviratininkams įteisinti kaip privalomi tik Ispanijoje dviratininkams užmiesčio keliuose ir labai kritiškai vertinami dėl jų tikslingumo. Tik keliose ES šalyse šalmai įteisinti kaip privalomi tik vaikams iki 12-14 m. Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, Norvegijoje, Islandijoje šalmų įteisinimas buvo atmestas kaip neefektyvi priemonė. Manau, kad LR Seimas priėmė šias įstatymo nuostatas be pakankamos viešos diskusijos, galutinai neįvertinęs ir neturėdamas argumentų dėl jų neigiamo poveikio dviračių naudojimui ir tarptautiniam dviračių turizmui Lietuvoje.

Pagarbiai,

jūsų vardas/pavardė (nesiųskite anoniminių laiskų)

***

O galima ir dar trumpiau ir su ironija, kaip tai padarė vienas toks Rimantas:

Laba diena, gerbiami Seimo nariai,
Visų pirma norėčiau pasiūlyti inicijuoti privalomą šalmų dėvėjimą
lengvųjų automobilių vairuotojams, bei keleiviams. Atsižvelgiant į
statistiką, šalmai KASDIEN Lietuvoje išsaugotų ne vieną automobilio
vairuotojo ar keleivio gyvybę ir sveikatą.
Tuo tarpu verčiant dviratininkus dėvėti šalmus galbūt ir bus išgelbėtas
vienas kitas dviratininkas per 3 mėnesius. Tačiau rizikingiausi
dviratininkai - (provincijos gyventojai, išgeriantys, važinėjantys be
atšvaitų) įsigaliojus įstatymui nedėvės šalmų, tad rezultatai bus
nepakitę. Taip pat dviratininkai dažniausiai nukenčia užmiesčio
keliuose, kur susidūrimo atveju automobilio greitis >90 km/h, tokiu
atveju šalmas neduos rezultato. Rezultatas bus tik dviratininkų
skaičiaus sumažėjimas miestuose. Beje ir iki šiol tą skaičių Jums
sunkiai sekasi didinti.

***

^{foto (su šalmu): funkeemunkeeland}

Kol Tibete vyksta neramumai, Lietuvoje eilinį kartą pažeidžiamos žmogaus teisės. Visiškai taikų piketą už Tibeto laisvę prie Kinijos ambasados organizavę Lietuvos meninkai stos prieš teismą - jie kaltinami pažeidę viešąją tvarką (1, 2).

^{foto: art_es_anna}

Kaip buvo pažeista ta tvarka? Pikete kovo 19 d. dalyvavo 45 žmonės - o šiuo metu Lietuvoje galiojantys įstatymai leidžia organizuoti susibūrimus be leidimo tik tada, kai juose yra ne daugiau 9 žmonių. Prašymas leisti rengti piketus buvo įteiktas savivaldybei kovo 17 dieną anksti ryte, tačiau leidimą piketams kovo 19-21 dienomis aktyvistai gavo tik kovo 20-ąją dieną.

Už šį „pažeidimą“ gresia bauda nuo 500 iki 2 tūkst. litų. Tai yra aiškus spjūvis į demokratiją - maža to, kad pats įstatymas dėl viešųjų susibūrimų neatitinka demokratiškų principų (žmonės gali viešai išreikšti savo nuomonę tik gavus savivaldybių leidimus - tai yra demokratija?), piliečiai yra engiami ir spaudžiami formalumų ir dėl mažiausio neatitikimo šiuo metu galiojantiems įstatymams yra priversti mokėti nelogiškas baudas. Dėl tokių netobulų, demokratiškus principus pažeidžiančių įstatymų bei dėl policijos netikslingai įvertintos situacijos jau ir anksčiau buvo nukentėję visiškai taikūs piliečiai, norintys išsakyti savo nuomonę tam tikru klausimu (užtenka prisiminti Jurgos Ivanauskaitės, irgi kovojusios už Tibeto laisvę, arba persirengusios meškiuko kostiumu gyvūnų teisių aktyvistės suėmimus). Policijai turėtų būti gėda dėl savo jėgos demonstravimo prieš pavienius taikius aktyvistus, ir tuo pačiu metu dėl visiško abejingumo, kai per miesto centrą žygiuoja šimtas agresyviai nusiteikusių skustagalvių, reikalaujančių susidoroti su tautinėmis mažumomis.

„Skaudu, kad tenka jaustis chuliganu, nors mūsų intencija buvo laikytis tvarkos: iš anksto pranešėme savivaldybei apie mūsų intencijas: kas vyks, kada, kiek laiko; tai tikrai žeidžia.... Šiuo atveju žiūrima ne į turinį, ne į idėją, o į formalumus. Esu artistas, aktorius, su keliais bičiuliais išreiškiau savo nuomonę; tai buvo spontaniška moralinė akcija... Esu vaiko priežiūros atostogose. Neįsivaizduoju net kaip reiktų iš vaiko pinigų susimokėt baudą,“ - sako Kristupas Kavaliauskas, vienas Tibeto laisvės rėmimo judėjimo iniciatyvinės grupės Lietuvoje aktyvistų.

Parodykime solidarumą su piliečiais? Jūs galite nusiųsti žemiau esantį laišką vidaus reikalų ministrui, o taip pat ateiti taikiai ir kultūringai palaikyti K.Kavaliauską ir jo bendražygius (taikiai ir kultūringai pirmiausia todėl, kad piketuoti ir triūkšmauti prie teismo negalima) numatytą teismui dieną, balandžio 22 d., Laisvės pr. 79a, Vilniuje (už „Senukų“ parduotuvės, nugarinėje dalyje, Ukmergės pr.).

***

Laiškas, kurį galite nusiųsti Vidaus reikalų ministrui Regimantui Čiupailai

(regimantas.ciupaila@vrm.lt)

Gerb. vidaus reikalų ministre,

prašau jūsų įsitraukti į Kristupo Kavaliausko ir jo bendražygio Roberto Mažeikos, organizavusių visiškai taikų protestą už Tibėto laisvę prie Kinijos ambasados, bylą dėl viešosios tvarkos pažeidimo (teismas numatytas 22d., Laisves pr. 79a, Vilniaus m. 2-ame apylinkės teisme; protokolo nr. 544914). Jie kaltinami pažeidę viešąją tvarką, kadangi akcijoje kovo 19 d. dalyvavo 45 žmonės, o šiuo metu Lietuvoje galiojantys įstatymai leidžia organizuoti susibūrimus be leidimo tik tada, kai juose yra ne daugiau 9 žmonių. Prašymas leisti rengti piketus buvo įteiktas savivaldybei kovo 17 dieną anksti ryte, tačiau leidimą piketams kovo 19-21 dienomis aktyvistai gavo tik kovo 20-ąją dieną.

Už šį „pažeidimą“ gresia bauda nuo 500 iki 2 tūkst. litų. Manau, kad tai yra spjūvis į demokratiją - maža to, kad pats įstatymas dėl viešųjų susibūrimų neatitinka demokratiškų principų (žmonės gali viešai išreikšti savo nuomonę tik gavus savivaldybių leidimus - tai yra demokratija?), piliečiai yra engiami ir spaudžiami formalumų ir dėl mažiausio neatitikimo šiuo metu galiojantiems įstatymams yra priversti mokėti nelogiškas baudas. Dėl tokių netobulų, demokratiškus principus pažeidžiančių įstatymų bei dėl policijos netikslingai įvertintos situacijos jau ir anksčiau buvo nukentėję visiškai taikūs piliečiai, norintys išsakyti savo nuomonę tam tikru klausimu (užtenka prisiminti Jurgos Ivanauskaitės, irgi kovojusios už Tibeto laisvę, arba persirengusios meškiuko kostiumu gyvūnų teisių aktyvistės suėmimus). Policijai turėtų būti gėda dėl savo jėgos demonstravimo prieš pavienius taikius aktyvistus, ir tuo pačiu metu dėl visiško abejingumo, kai per miesto centrą žygiuoja šimtas agresyviai nusiteikusių skustagalvių, reikalaujančių susidoroti su tautinėmis mažumomis.

Pats Kavaliauskas sako, kad „skaudu, kad tenka jaustis chuliganu, nors mūsų intencija buvo laikytis tvarkos: iš anksto pranešėme savivaldybei apie mūsų intencijas: kas vyks, kada, kiek laiko; tai tikrai žeidžia.... Šiuo atveju žiūrima ne į turinį, ne į idėją, o į formalumus. Esu artistas, aktorius, su keliais bičiuliais išreiškiau savo nuomonę; tai buvo spontaniška moralinė akcija... Esu vaiko priežiūros atostogose. Neįsivaizduoju net kaip reiktų iš vaiko pinigų susimokėt baudą.“

Tikiuosi, kad teisingumas bus įvykdytas ir į visą šitą reikalą nebus pažvelgta taip formaliai policijai traktuojant įstatymus pažodžiui.

Jūsų vardas/pavardė

***

^{iliustracija (2): Mataparda}

^{foto: bullish1974}

Reikalas tas, kad Estijoje eko-entuziastai nutarė per 7 savaites surinkti net 40 tūkstančių savanorių ir per 1 dieną kartu išvežti per 10 tūkstančių tonų šiukšlių iš Estijos nelegalių savartynų, pamiškių, paežerių ir miestų. Taip Estija pretenduotų patekti į Gineso rekordų knygą. Pirmieji savanoriai jau užregistravo apie 10 tūkst. nelegalių savartynų ir itin šiukšlinų vietų, kurios pažymėtos specialiame satelitiniame (GPS) žemėlapyje. Po akcijos Estijos didmiesčiuose vyks padėkos koncertai.

Taigi, lietuviai nebūtų lietuviais, jei nenutartų, kad ir Lietuvoje žmonės sugeba tokiais beprotiškais planais stebinti pasaulį, ir todėl nutarė parodyti estams, jog Lietuvoje mes surinksime dar daugiau šiukšlių, ir šitaip Gineso rekordas bus mūsų.

Nors mes tam ir turime tik 4 savaites, o estai net 7, tačiau, kadangi Lietuvoje yra 3 kartus daugiau gyventojų, pas mus ir šiukšlių turėtų būti bent 3 kartus daugiau. Galų gale estai vistiek bus priversti kapituliuoti, kadangi pas juos neužteks šiukšlių, – sako akcijos organizatoriai Lietuvoje.

Prisijungiam visi?

Įdomu dar, kiek tų jaunuolių, kurie visai neseniai marširavo Vilniaus gatvėmis ir skelbėsi esą jie Lietuvos patriotai, eitų surinkinėti šiukšles vardan švarios, gražios Lietuvos? Tikrai įdomu.

***

^{foto (su žmogeliukais): Hannes De Geest}

^{foto: Hugh07}

Kampanija yra nukreipta prieš besaikį ruonių žudymą Baltojoje jūroje (Rusija), tačiau nereikia pamiršti, kad stambiausiais ruonių žudymo mastais garsėja Kanada, vis dar nenutraukianti šios komercializuotos inuitų tradicijos nepaisant aktyvių protestų ir įvairių boikotų (žr. delfi.lt reportažą apie Kanadoje prasidedantį ruonių sezoną).

Prisidengiant populiacijos reguliavimu bei siekiant pelno yra žudomi ne tik ruoniai, bet ir daugelis kitų laukinių gyvūnų - banginiai, delfinai, kengūros, meškos, o Lietuvoje - vilkai. Todėl akcija Vilniuje bus skirta laukinių gyvūnų žudymo klausimams apskritai.

Balandžio 10-11 dienomis savo nepritarimą ruonių galabijimui taip pat išreikš Lenkijos, Estijos, Ispanijos, Suomijos, Vokietijos, Ukrainos bei Rusijos piliečiai. Jau trečią mėnesį Rusijoje yra vykdoma ilgalaikė kampanija su pačiais įvairiausiais protestais ir akcijomis, kuriose dalyvauja ir šalies įžymybės: daugelis Rusijos žvaigždžių, žurnalistų ir visuomeninių veikėjų yra išreiškę palaikymą gyvūnų teisių aktyvistų kampanijai sustabdyti barbariškas ruonių, ypač jauniklių, žudynes. Aktyviai pasisakyti prieš šią pramoninę medžioklę nutarė Laima Vaikulė, Andrejus Makrevičius, Konstantinas Raikinas, Olegas Gazmanovas, Jurijus Antonovas, Aleksandras Rozenbaumas, Ilja Lagutenko, Nikolajus Drozdovas, Viktoras Gusevas, Klara Novikova ir kiti. Peticiją sustabdyti ruonių žudymą Baltojoje jūroje jau pasirašė virš 335 000 žmonių.

Kampanija jau atnešė ir pergalių. Archangelsko srities administracija kreipėsi į atitinkamus Rusijos vyriausybinius organus su prašymu sustabdyti ruonių iki vienerių metų amžiaus medžiojimą. Tačiau svarbiausia naujiena yra ta, kad Dmitrijus Medvedevas, kuris kovo 2 dieną yra laimėjes Rusijos prezidento rinkimus bei gegužės mėnesį pradės eiti Rusijos prezidento pareigas, yra įsakęs parengti valstybinį nutarimą apriboti pramoninės medžioklės Rusijos teritorijoje mastus bei visiškai uždrausti ruonių jauniklių žudymą. Belieka tik tikėtis, kad tas nutarimas bus patvirtintas ir įsigalios jei ne nuo šio sezono, tai nuo kito.

^{iliustracija: Ann K}

Nors šiuo metu bendro draudimo importuoti ruonių produktus į Europos Sąjungą nėra, vis daugėja šalių, kurios įveda nacionalinius draudimus ruonių produktų įvežimui: prekybą tokiais produktais savo šalyse jau uždraudė Belgijos, Nyderlandų, Kroatijos, Slovenijos, o taip pat Meksikos ir JAV vyriausybės, o šio draudimo įvedimui ruošiasi Italija, Liuksemburgas, Vokietija, Prancūzija, Australija bei Panama. Jūsų balsas taip pat gali būti įskaičiuotas šioje kampanijoje uždrausti ruonių produktus Europos Sąjungos teritorijoje - tiesiog įveskite savo vardą ir e-paštą šioje peticijoje.

Daugiau apie kampaniją lietuviškai: http://gyvunuteises.lt/naujienos-ruoniu-zudynes bei forume.

***

^{iliustracija (viduryje): vita.org.ru}

Kažkodėl tapo įprasta matyti, kad kai pasaulis žengia vieną žingsnį pirmyn, Lietuva žengia vieną atgal. Taip galima įvertinti Seimo sprendimą siūlyti mažinti mokesčius mėsai ir jos gaminiams. Nepaisant to, kad vis daugiau pasaulio aplinkosauginių organizacijų praneša apie gyvūninių produktų gamybos žalą mūsų Žemės resursams, o Jungtinės Tautos pradeda raginti politikus imtis aiškių reformų, Seimo nariai (kaip visada?) siūlo eiti priešinga kryptimi, motyvuodami naujų pridėtinės vertės mokesčio (PVM) tarifų įvedimą galimu mėsos kainų sumažėjimu, darbo vietų atsiradimu, ir kas juokingiausia, „suvienodėjimu konkurencinių sąlygų su turgaus prekeiviais“ (tiesą sakant, tikrai sunku patikėti, kad konkurencinės, tarkim, „Maximos“ ir turgaus prekeivių sąlygos realybėje yra vienodos, o dar sunkiau patikėti, kad siekiama didelių, pelningų įmonių dar didesnio pasipelnijimo). Pataisų iniciatorius V.Kurbauskis tvirtina, kad įvedus 5 proc. tarifą atšaldytai mėsai per 2003-2006 metus mėsos suvartojimas išaugo net 1,5 karto - lyg tai būtų kuo didžiuotis: gal tiesiog Lietuvos politikai (nors iš tikrųjų, ne tik Lietuvos) nėra susipažinę su įvairiomis publikacijomis gyvulininkystės tema, nurodančiomis jos neefektyvumą naudojant Žemės resursus bei maitinant sparčiai augančią žmonių populiaciją? Tiek aplinkosauginių, tiek valstybinių ir kitų institucijų ratuose (nekalbant jau apie sveikatos organizacijas) bei žiniasklaidoje (1, 2, 3, 4...) vis labiau raginama mažinti mėsos vartojimą (štai kad ir Londono taryboje) - būtų apmaudu, jei Lietuva šiuo klausimu liktų visiškai abejinga.

Net jei mes spjausime į aplinkosaugą, nekreipsime dėmesio į žmonių populiacijos ir pasaulinio bado problemas, ir, tuo labiau, į etiką ir „visas tas gyvūnų teises“, argumentas, kad mėsos kainos Lietuvoje sumažės įvedus papildomas PVM lengvatas, nėra visiškai teisingas: 2007 metais Valstybės kontrolė nustatė, kad didžiausią naudą dėl sumažinto PVM tarifo gauna ne prekių vartotojai (tai yra mes, paprasti piliečiai), o susijusios su gyvulininkyste įmonės; ir, beje, nereikia pamiršti, kad Europos Sąjungos gyvulininkystės sektorius ir taip gauna milžiniškas ES dotacijas (kartu su parama kitoms žemės ūkio sritims skaičius siekia €50-55 milijardų kasmet, įskaitant ir netiesiogines subsidijas).

Pažiūrėkime, kas vyksta mėsos mokesčių linkme pasaulyje, o tiksliau, Švedijoje: kaip jau buvo rašyta pranešime „Kova už ekologinius mokesčius gyvūniniams produktams“, nors gyvulininkystės sektorius, anot Jungtinių Tautų ataskaitos, yra atsakingas už 18% šiltnamio efektą sukeliančių dujų (daugiau nei visas transportas - 13,5%), gyvūniniams produktams Švedijoje yra taikomas tik bendras maisto produktų pridėtinės vertės mokestis: 12%. Palyginimui, benzinas, kuris, sąlyginai, kiek netiksliai vis dar yra apibūdinamas kaip didesnis taršos šaltinis, Švedijoje yra apmokestinamas net 150% (energijos, CO2 bei pridėtinės vertės mokesčiai).

Šių metų kovo mėnesį, tiesa, Švedijos parlamentas diskutavo galimą mokesčių mėsai didinimą - aplinkosaugininkų nenaudai, kol kas jokiems pakeitimams Švedijos parlamentarai nesiryžo. Tačiau to kol kas nesitikėjo ir patys optimistiškiausi „žalieji“: atvirkščiai, tvirtinama, kad teigiamu rezultatu jau yra pačios diskusijos šiuo klausimu svarbiausioje šalies instancijoje. Tuo labiau, ekologinių mokesčių problema vis aštriau yra diskutuojama Švedijos žiniasklaidoje bet tarp politikų, gyvulininkystės (t.y. mėsos ir jos gaminių gamybos) įtaka Žemės resursams ir bendrajai pasaulio ekonomikai yra analizuojama analitinėse televizijos laidose (kur, be viso ko, galima buvo išgirsti Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos atstovo pareiškimą, kad šiuo metu nei Europos Sąjungoje, nei kitur pasaulyje gyvulininkystės sektorius nemoka tikrosios mėsos įtakos Žemei kainos, ir kad reikėtų skubiai raginti politikus pradėti daryti kažką šia linkme), o mėsos mokesčių kampanijos aktyvistai ir toliau renka parašus.

Pasaulinė tarša yra realus dalykas. Ir reikėtų jau pagaliau atsikratyti požiūrio, kad ją sukelia vien autopramonė, metalurgijos įmonės, ir pan. Gyvulininkystė yra ne mažiau atsakinga už taršą ir antropogeninę įtaką klimato kaitai, nei kitos industrijos šakos.

Dėl visų čia ir žemiau pateiktuose straipsniuose išvardintų priežasčių ir yra visai logiška siekti ne mažesnių, o didesnių mokesčių mėsai ir kitiems gyvūniniams produktams, nes mokesčių mėsos pramonei didinimas yra vienas būdų sumažinti mėsos vartojimą visuomenėje; juk nepamirškime, kad, anot Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO) bei Tarpvyriausybinės klimato kaitos grupės (IPCC), o taip pat neseniai paskelbtos Greenpeace ataskaitos, mažesnis mėsos suvartojimas turėtų stiprią įtaką mažinant anglies dioksido (CO2), metano (CH4) ir kitų šiltnamio efektą sukeliančių dujų patekimą į atmosferą, bei išsaugotų milžiniškus kiekius vandens, žemės ir energijos resursų.

***

Papildomi skaitiniai (lietuvių kalba):

• „Ar ir toliau šersime grūdais kiaules badu mirštančių sąskaita?“
• „Mitybos įpročių įtaka aplinkai ir sveikatai“
• „Aplinkosauga prasideda nuo virtuvės“
• „Vegetarizmas laikomas efektyviausia kovos priemone prieš pasaulinį atšilimą“

Mokslinės ataskaitos ir kitos publikacijos (anglų kalba): žr. čia

***

^{foto: equality (1), glynnish (2), Miguel A.Lopez "Migufu" (3)}

Viskas prasidėjo nuo vieno klausimo: kaip mes galėtume įkvėpti žmones imtis veiksmų dėl klimato kaitos?
Kaip atsakymą į šį klausimą, praėjusiais metais WWF paprašė Sidnėjaus miesto (Australija) visuomenę išjungti savo šviesas vienai valandai. 2007 m. kovo 31-ąją virš 2 milijonų žmonių ir 2100 Sidnėjaus įstaigų išjungė savo šviesas 60 minutėms - vienai Žemės valandai. Jei šis Sidnėjaus centrinio verslo rajono veiklų, sukeliančių šiltnamio efektą, sumažėjimas, pasiektas per vieną Žemės valandą, būtų išlaikytas 12 mėnesių, tai būtų ekvivalentiška išėmimui 48 tūkst. automobilių nuo kelio vieneriems metams.

Kai tokie žymūs Sidnėjaus miesto simboliai kaip Sidnėjaus Operos teatras bei Uosto tiltas išjungė savo šviesas, kai vestuvės bei kiti įvykiai buvo rengiami žvakių šviesoje, kai žmonės pareiškė, kad su džiugesiu ir maloniu jauduliu išbuvo vieną valandą visiškoje miesto tamsoje, pasaulis atkreipė į tai dėmesį. Įkvėpti kolektyvinių milijonų Sidnėjaus gyventojų pastangų, šiais metais daugelis pasaulio miestų prisijungia prie Žemės valandos, paversdami simbolinį įvykį globaliniu judėjimu. Kovo mėnesį šios akcijos imsis nemažai miestų - bei jų savivaldybių - įskaitant Atlantą, Bangkoką, Kanberą, Čikagą, Kopenhagą, Dubliną, Melburną, Monrealį, Otavą, San Franciską, Tel Avivą, Torontą, Vankuverį ir kt.

Aha, o štai ir Jonukas klausia: kodėl apskritai turime tai daryti?

Ši iniciatyva parodo, kad mūsų visų nedideli veiksmų koregavimai gali turėti didelę reikšmę globaliniam atšilimui - vienai iš didžiausių grėsmių, su kuriomis pasaulis kada nors buvo susidūręs. Mūsų pasitikėjimas ir tolimesnis naudojimasis anglies varomų elektrinių energija sukelia dramatišką Žemės temperatūros padidėjimą, kas savo ruožtu sukelia jūros lygio didėjimą, vis dažnesnės yra sausros ir galingos audros bei kiti masiniai aplinkos, kuri yra taip gyvybiškai mums svarbi, pasikeitimai.

2007 metų Žemės valandos tikslas buvo sumažinti Sidnėjaus šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas 5 procentais (dėl didelio įstaigų ir gyventojų įsitraukimo buvo pasiekti net 10.2%). Šiais metais tikimasi įkvėpti kitus pasaulio miestus imtis veiksmų ir sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas pasauliniu mastu. Dalyvavimas šioje iniciatyvoje yra vienas būdų išsakyti savo palaikymą aktyvesniam globalinių aplinkosauginių problemų sprendimų ieškojimui, tačiau tam, kad pasiekti teigiamų rezultatų, mes turime tęsti taupyti energiją kasdien - ne tik per Žemės valandą. Žinoma, tai nereiškia, kad mes turime atjunginėti elektrą ligoninėse ar kitose įstaigose ir situacijose, kuriose energijos buvimas palaiko gyvybes ar tiesiogiai užtikrina žmonių saugumą - tai tik reiškia, kad mes turime išmokti protingai naudotis Žemės resursais ir nešvaistyti jų tik dėl to, kad šiandienai turime jų pakankamai.

Jūs galite prisidėti prie šios Žemės valandos nepriklausomai nuo to, kokios pozicijos laikosi jūsų miesto vadovybė. Ir, kas ne mažiau svarbu, platinkite šią žinutę - informuokite apie Žemės valandą kitus žmones (draugus, bendradarbius...), įstaigas, miestų vadovybes, parašykite apie tai savo tinklaraštyje, nusiųskite pranešimą žiniasklaidos atstovams. Daugiau apie galimus veiksmus skaitykite čia. Beje, šiems darbams jus optimistiškai galbūt nuteiks ir šis WWF video materialas.

Taigi, kodėl gi nesusivienijus kovo 29-ą dieną su milijonais žmonių iš pačių įvairiausių pasaulio vietų? Išjungiam šviesas 60 minutėms - vienai Žemės valandai.

Prisijunkite prie šios iniciatyvos!

***
^{iliustracija: Earth Hour; foto: madradish}

^{foto: Amy March}

Kodėl turėčiau mainytis drabužiais?

Drabužių mainai yra ekologiškai sąmoningas būdas atsikratyti savo drabužių, kurių jau seniai nedėvėjote, bei mainais gauti tokius rūbus, kurie jums patinka ir kuriuos jūs dėvėsite. Šitaip jūs ne tik padedate atnaujinti garderobus kitiems, bet ir atnaujinate savo drabužinę neišleisdami nė cento!

Šiuolaikinis „žaliasis“ gyvenimo būdas egzistuoja turbūt dar nuo hipių laikų, tačiau idėja gyventi eko-sąmoningai, taikoje su gamta, šiuo metu yra paplitusi tarp pačių įvairiausiu rasių, religijų ir politinių pažiūrų žmonių. Mes visi turime kvėpuoti švariu oru bei valgyti kuo sveikesnį maistą. Tai yra taip pat darnaus vystymosi klausimas: mes turime užtikrinti, kad žmonija (mūsų vaikai...) tęstų egzistavimą Žemėje. Vienas pagrindinių darnaus vystymosi aspektų yra vengti nereikalingo resursų eikvojimo ir mažinti naujų atliekų atsiradimą. Kaip sakė kažkieno pro-pro-pro-prosenelė, „vieno žmogaus atliekos kitam yra lobis.“ Turint tai omenyje, bei atsižvelgiant į mūsų atsakomybę už mūsų planetą, yra visai logiška ir naudinga pakartotinai naudoti rūbus (ir ne tik juos).

Kaip tai daryti?

Įsivaizduokite, jūs turite džinsus, kurių spalva jums atsibodo, ir jūs norėtumėte naujų džinsų. Arba jūs turite batus, kurie jums truputį per maži. Apskritai, norėtumėte atnaujinti visą savo drabužinę, tačiau gi mokate nuomą, o dar ir maisto produktai brangsta, - iš kur gi tų papildomų pinigų drabužiams?

Tokiu atveju - apsilankykite rūbų mainų vakarėlyje, arba suorganizuokite jį patys!

Surinkite tuos rūbus (bei kitus daiktus, pvz, papuošalus), kurių jau seniai nebenaudojate ir vargu ar naudosite. Pakvieskite savo draugus ateiti pas jus ir atsinešti senus nebenaudojamus rūbus (reikalavimas: drabužiai turi būti švarūs ir be esminių sugadinimų). Visi kartu galite surūšiuoti drabužius į atitinkamas kategorijas ir išdėstyti visiems prieinamose vietose. Tada kiekvienas gali pradėti apžiūrinėti ir matuoti sau patinkančius rūbus. Paprastai yra patariama imti tik tiek naujų drabužių, kiek esate atnešę patys. Beje, vienas mainų pliusų yra ir tas, kad visi gali įvertinti jūsų pasirinktą rūbą ir iškart išsakyti savo nuomonę, ar jums tinka rūbas, ar ne.

Kai visi išrinks sau patinkančius rūbus, jūs galite kitaip pratęsti tokį jūsų susibūrimą ir galbūt net aptarti jūsų „naujų“ rūbų istorijas su tų drabužių savininkais. Beje, nepamirškite ir didelio veidrodžio - tai viena esminių tokių vakarėlių dalis.

Likusius po drabužių mainų vakarėlio rūbus galite paaukoti labdaros organizacijoms.

^{foto: BeWelcome}

Šiuolaikinė turizmo industrija keliaujantiems turi daug patrauklių pasiūlymų: nuo patogių kelionių lėktuvais, traukiniais, autobusais, iki aukščiausio aptarnavimo viešbučių, profesionalių miesto gidų, įvairių pramogų, muziejų, suvenyrų parduotuvių. Susidaro įspūdis, kad šiuolaikinis turistas gali lengvai ir greitai pažinti visą pasaulį, pasitelkdamas turizmo industrijos paslaugomis - tam tereikia turėti pinigų ir kažkiek laiko.
Tačiau ar tikrai imanoma pažinti kitą kultūrą, nukeliavus, sakykim, į Indiją 2 savaitėms, apsistojant komerciniuose viešbučiuose, vakarieniaujant restoranuose, kurių valgiai vietiniams gyventojams net nėra įperkami (nes šie yra skirti daugiausia turistams), bei apvaikščiojant visus vietinius muzėjus ir architektūrinius stebuklus, kurie dažnai nieko bendro su šiuolaikiniu vietinių žmonių gyvenimu ir neturi, o yra tik masalas turistams, kurių dėka turizmo paslaugų firmos skaičiuoja pelną?
Šiuolaikiniai turistai daugumoje atvejų prasilenkia su vienu svarbiu aspektu: tikroji - ne komercinė ir ne istorinė, o šiuolaikinė - kultūra bei vietovės dvasia yra labiausiai atstovaujamos būtent pačių gyventojų, vietinių žmonių - turbūt tik per išsamų ir nuoširdų, ne pinigais paremtą bendravimą su vietiniais galima iš tikrųjų pažinti naują šalį taip, kad būtum visiškai patenkintas savo kelione tenais.

Alternatyva tradiciniam turizmui

Todėl pastaruoju metu daugėja bendruomenių, siūlančių keliaujantiems užpildyti šią nišą - t.y. susitikti su vietiniais gyventojais, ir, kas ne mažiau svarbu, apsistoti šių naujų žmonių namuose. Nemokamai.
Įsivaizduokite: atvažiuojate į nepažįstamą jums miestą - tarkim, Paryžių - ir vietoj to, kad ieškotis taksi, jūs susitinkate su žmogumi, kuris jūsų ten jau laukia. Įsivaizduokite, kad vietoj to, kad sekti nurodymus knygoje-gide, jus esate pakviesti į mėgstamiausią jūsų šeimininko restoraną. Įsivaizduokite, kaip šilta yra svečiuotis pas savo naujus draugus, palyginus su neasmeniniu kambariu viešbutyje.
Visą tai siūlo apsikeitimo svetingumu tinklai - ir visa tai yra nemokama. Galioja tik vienas principas (nors ir tas nėra būtinas) - jei jums patinka pažindintis su naujais žmonėmis bei nakvoti nemokamai jų namuose, jums taip pat rekomenduojama padėti kitiems keliaujantiems, kai patys esate namie: jei turite nors truputį vietos savo namuose, galite pasisiūlyti priimti keliautojus, ir ne taip jau ir svarbu, ar tai būtų patogi lova, ar čiužinys, ar kušetė, ar tiesiog šiek tiek vietos ant grindų; jei padėti su nakvyne kitiems keliautojams neturite galimybių ar tiesiog didelio noro, visada galite apsiriboti kvietimu pavakarieniauti, arba aprodyti svečiui miestą, pasiūlyti prisijungti prie vakarėlio, ir pan.

„Emocionalus turizmas”

Taigi, ką vis tik reiškia „apsikeitimas svetingumu”, bei kodėl tai yra nepakeičiama alternatyva tradiciniam turizmui?
Apsikeitimas svetingumu (arba svetingumo paslaugos) yra pagrindinis variklis centralizuotai organizuotų socialinių tinklų, kur abipusiu laisvu susitarimu yra suteikiamas nemokamas apnakvindinimas. Nors nemokamo apnakvindinimo sąvoka įtraukia ir laikinus namų mainus (kai vienas asmuo, arba šeima, laisvu susitarimu laikinai, pvz., mėnesiui, apsikeičia gyvenamaja vieta su kitu individu arba šeima), dažniausiai sąvoka yra vartojama keliautojo ir jį nemokamai pas save priimančio nepažįstamo jam šeimininko santykiui apibrėžti.
Lenkijos sociologė Paula Bialski vadina tai „emocionaliu turizmu”, kadangi svečių bei jų šeimininkų pažintys svetingumo pagrindu iš tikrųjų dažnai įtraukia daug jausmų, ir tai greičiausiai yra vienas charakteringiausių apsikeitimo svetingumu bruožų, kuris nubrėžia aiškią ribą tarp tokių svetingumu pagrįstų kelionių ir komercinių (turistinių) išvykų.
Su Interneto išvystymu tokios svetingumo paslaugos nutolo nuo pradinės idėjos turėti tinklų narių kontaktinę informaciją atspausdintuose kataloguose, ir šiuo metu didžioji daugumą svetingumo tinklų narių naudoja svetainių žinučių mechanizmą arba elektroninį paštą susisiekimui su kitais nariais. To dėka, nuo 2000 metų šie tinklai, kurie skiriasi savo operacine struktūra, dizainu bei geografiniu fokusu, pradėjo sparčiai augti, ir 2008 metų vasario mėnesį jau jungė apie 800'000 narių.
Kodėl vis tik žmonės jungiasi į socialinius apsikeitimo svetingumu tinklus? Turbūt galima išskirti keletą faktorių, kurie skatina žmones tapti tam tikro tinklo nariais, bei kurie vėliau įtakuoja socialinio bendravimo kokybei; dažniausiai žmonės pageidauja:
* susipažinti su įdomiais, atvirais žmonėmis;
* susitikti su vietiniais gyventojais bei pačiam pabūti „vietiniu”, t.y. pamatyti vietovę ten gyvenančių žmonių akimis;
* sutaupyti pinigų nakvojant nemokamai;
* lanksčiau ir laisviau planuoti savo keliones;
* įgyti naujų vertingų kontaktų ir siekti efektyvaus socialinio bendravimo;
* pagerinti užsienio kalbų žinias.
Visa tai yra imanoma naudojantis apsikeitimo svetingumu tinklų paslaugomis - tačiau vargu ar įprastas turizmas galėtų pasiūlyti šiuos dalykus keliaujančiam - ypač tam, kuris turi labai ribotą pinigų sumą.

Bendruomenės

Šiuo metu egzistuoja nemažai apsikeitimo svetingumu bendruomenių, tačiau reikšmingiausi tinklai yra šie:

• HospitalityClub.org
• CouchSurfing.com
• BeWelcome.org
• Servas.org
• GlobalFreeLoaders.com

Nors visi šie projektai, sukurti skirtingų keliautojų iš viso pasaulio, turi įvairių tarpusavio skirtumų, jie visi turi vieną panašią viziją: sukurti žmonių tinklą, kurio dėka skirtingi Žemės gyventojai galėtų susitikti vieni su kitais, apsikeisti patirtimis bei susipažinti su kitomis kultūromis ir šalimis. Visų šių tinklų pagrindinis variklis yra nemokamas apnakvindinimas, o vienas aukščiausių tikslų - taikos ir tolerancijos pasaulyje skatinimas.
Beje, reikia skirti mažiausiai tris šių tinklų narių pogrupius: pirmasis yra paprastieji nariai, antrasis - tai savanoriai, kurie ir tvarko visus su svetainių fukcionavimu susijusius reikalus, ir trečiasis pogrupis - tai vadovybė, kuri dažniausiai susideda iš lyderio ir „labai aktyvių” savanorių: ši grupė yra atsakinga už įvairius tinklo funkcionavimo sprendimus, savanorių komandų valdymą, ir pan.

Hospitality Club yra turbūt populiariausias šiuo metu svetingumo tinklas Lietuvoje. Šis projektas, gimęs Vokietijoje, yra taip pat žinomiausias Europoje, bei turi 390'000 narių 219 pasaulio šalyse. Vienas išskirtinių šio tinklo bruožų yra tas, kad jame egzistuoja pusiau automatinis žinučių tikrinimo mechanizmas (angl. spamcheck), kurio tikslas yra neleisti įvairių tipų brukalams pasiekti tinklo nario ateinančių žinučių dėžutę; kadangi šio mechanizmo funkcionavimas reikalauja ir patikimų tinklo savanorių įsikišimo ir patvirtinimo, žinutės dažnai vėluoja; be to, yra keliamas asmeninio privatumo klausimas. Bendrai, šis tinklas pasižymi stipria ir draugiška bendruomene, kuri kasmet organizuoja dideles „Hospitality Club” narių vasaros ir žiemos stovyklas.

Couch Surfing yra jauno amerikiečio keliautojo projektas, kuris šiuo metu išaugo į didžiausią apsikeitimo svetingumu bendruomenę, turinčią 400'000 narių 223 šalyse. Šis tinklas dėl savo lengvo ir patrauklaus svetainės dizaino ir struktūros dažnai vadinamas labiau draugų suradimo, o ne keliautojų tinklu. Saugumo požiūriu šis tinklas yra kiek geresnis pasirinkimas, nei „Hospitality Club”, nes be komentarų nariams sistemos, „Couch Surfing” taip pat suteikia nariams galimybę laiduoti už savo draugus ir patikimus tinklo narius. Šis tinklas yra labiausiai paplitęs JAV, tačiau pastaruoju metu sparčiai populiarėja ir Europoje.

Servas yra seniausias apsikeitimo svetingumu tinklas (įsteigtas 1949 metais). Šis projektas yra stipriai paremtas pacifizmo idėjomis ir yra užregistruotas kaip ne pelno siekianti nevyriausybinė organizacija, kurią pripažįsta net Jungtinės Tautos (JT): „Servas” atstovai reguliariai dalyvauja JT konferencijose konsultantų pareigose. Šio tinklo vadovybė taip pat dalyvauja labdaringoje veikloje ir organizuoja pagalbos žemės drebėjimo ir tsunami aukoms stovyklas.
Tiesa, šis tinklas nuo kitų svetingumo bendruomenių skiriasi tuo, kad nenori atsisakyti popierinių katalogų su narių informacija, o daugumai norinčių prisijungti prie tinklo yra organizuojami asmeniniai interviu. Tai pasunkina naujų narių įregistravimą, tačiau padidina saugumą. Už spausdintus katalogus taip pat imamas nedidelis mokestis.

Global Free Loaders savo funkcionavimu panašus į „Hospitality Club” ir „Couch Surfing” tinklus, tačiau turi mažiau narių, bei yra labiau paplitęs Australijoje ir JAV. Vienas išskirtinių bruožų - galimybė išsiųsti prašymą dėl apnakvindinimo viena žinute visiems tam tikros vietovės nariams (angl. massmailing) - tokios sistemos nėra aukščiau paminėtuose tinkluose.

Be Welcome - pirmasis atviro kodo apsikeitimo svetingumu tinklas

Iš esmės, šis tinklas gimė iš idėjos patobulinti ir demokratizuoti „Hospitality Club” tinklą. Jį įkūrę žmonės - tai buvę aktyvūs „Hospitality Club” savanoriai, kurie liko nepatenkinti tinklo vadovybės darbu ir principais. Šie savanoriai nesutiko su nuostata, kad tokio tipo tinklui reikalingas vienas lyderis, kuris kontroliuotų savanorių komandas; taip pat buvo pasigęsta atviro programavimo, finansinių reikalų aiškumo ir viešojo jų matomumo, bei legalaus organizacijos pagrindo. Todėl 2006 metų liepos mėnesį Prancūzijoje buvo įregistruota Be Volunteer organizacija, kurios pagrindiniu projektu ir tapo „Be Welcome”. 2007 metų rudenį „Be Welcome” tapo pirmaja nekomercine kelionių ir svetingumo žiniatinklio svetaine, visiškai valdoma atvirojo kodo programinės įrangos - taip buvo žengtas dar vienas svarbus žingsnis demokratiškų bei nekomercinių sprendimų link.

BeWelcome svetainės nario anketos fragmentas

Šis projektas taip pat pritraukė keletą labai aktyvių „Couch Surfing” savanorių, kurie nutarė „emigruoti” į „Be Welcome” dėl panašių į buvusių „Hospitality Club” savanorių priežasčių - tokiu būdu šis projektas pritraukė daug gabių pagalbininkų.
Nors šiuo metu tinklas turi mažiau narių, nei „Hospitality Club” ar „Couch Surfing”, vienas didžiausių jo privalumų yra tas, kad svetainė, kuria nariai naudojasi nakvynės paieškoms, yra išversta į daugelį kalbų, įskaitant ir lietuvių. „Be Welcome” svetainė taip pat turi ir kitas, papildomas funkcijas, pvz., yra palengvinta nakvynės paieška tiems keliautojams, kurie paprastai susiduria su didesniais sunkumais kelionėse (pvz., neįgalieji nariai, keliaujantys invalidų vežimėliuose, ir pan., - naudojant paieškos funkciją, galima surasti narius, kurių namai yra pritaikyti arba tinkantys neįgaliesiems).

Taigi? Į kelionę!

Net nelabai svarbu, kurį tinklą pasirinksite - jūsų pasaulėžiūra praplės su bet kurio iš jų pagalba. Keliauti gi yra smagu - o kai jūs dar ir supo draugiški žmonės, kurie yra pasirengę ištiesti jums ranką, argi tai nenuostabu?
Ir, kaip visada, nereikia pamiršti vieno seno gero posakio: geriausi dalykai pasaulyje - nemokami.

***
^{foto (2, 3): Frank Van Den Block}

^{Tekstas parengtas kartu su BeWelcome savanorių komanda}

^{foto: Asfaltsdjungelns Indianer}

Taip žalieji aktyvistai įspėja vairuotojus apie tai, kad automobilių, ypač didesnių ir galingesnių (pvz., LandCruiser, Hummer) savininkai yra atsakingi už klimato kaitą. Vieni svarbiausių aktyvistų tikslų yra sumažinti visureigių pardavimus bei priversti didesnius automobilius pasitraukti iš miestų gatvių. Iš tiesų, kam reikalingi džipai, skirti bekelei, mieste? Maža to, kad visureigiai ryja labai daug kuro (o Žemės resursai, žinoma, nėra begaliniai), jie taip pat į atmosferą dažnai išmeta dvigubai daugiau anglies dioksido, nei vidutinis automobilis.

Šių eko-protestų pradininkai yra stokholmiečiai-aktyvistai, susibūrę į iniciatyvinę grupę pavadinimu „Asfaltuotų džiunglių indėnai“ (Asfaltsdjungelns Indianer). Jie turi savo svetainę, kurioje atvirai rašo, kaip reikia veikti per tokias akcijas, kiek džipų jie “neutralizavo” tą ar aną dieną, ir pan. Pažymėtina, kad jie niekada negadina pačius automobilius, t.y. nepjauna padangų - tik nuleidžia joms orą. Visa procedūra tetrunka 10 sekundžių.

Aišku, tokioje veikloje pasitaiko ir nemalonių dalykų, pvz., kartą džipo savininkas, užklupęs „indėną“, persekiojo jį 20 minučių; o aktyvistų žiniatinklio svetainėje gausu džipų savininkų grasinimų susidoroti. Ir nors mažiausiai 3 Stokholmo aktyvistai jau buvo suimti policijos, tai ne kiek neatgrasina „miesto indėnų“ nuo naujų išpuolių.

Tiesa, neseniai Švedijos „indėnai“ paskelbė laikinas paliaubas. „Atrodo, kad mūsų veiksmai sulaukė tam tikrų padarinių. Mūsų žinutė visuomenei apie tai, kad mieste džipams ne vieta, yra išgirsta. Tačiau jei mes artimoje ateityje nematysime mažėjančių šių automobilių pardavimų, karo kirvis nebus taip lengvai palaidotas“, - tvirtino aktyvistų atstovas Švedijoje.

Tuo tarpu ši veikla populiarėja Danijoje, ir, galimas dalykas, artimiausiu metu bus pastebima ir kitose šalyse. Kai kur jau yra vykdomos panašios, nors kiek taikingesnės, akcijos. Štai Belgijoje aktyvistai organizuoja spalvingas viešas akcijas ir rodo raudonas korteles pravažiuojantiems džipams imituojant futbolo varžybų nubaudimus už daromas pražangas. Paklausti, kodėl vairuoja tokias stambias mašinas mieste, džipų vairuotojai net nesugeba sklandžiai pateikti argumentuotų priežasčių - štai vienas vairuotojas tiesiog pasakė: „Na, dėl saugumo...“

Kai kur kitur tokių akcijų kaip ir nebereikia. Londone, pavyzdžiui, nuo rudens įsigalios įstatymas, didesnės masės automobiliams numatantis £25 mokestį/dienai už įvažiavimą į pirmąją Londono zoną. „Tie, kas nori ir toliau vairuoti labiausiai teršiančias transporto priemones, turės tiesiogiai mokėti už aplinkos teršimą, kurį sukelia. Tai yra 'kas-terša-tas-ir-moka' principas,“- sako Londono meras Ken Livingstone.

Tokie pasaulyje vykstantys procesai turėtų paraginti Lietuvos didmiesčių valdžias atsižvelgti į ekologinius savo miestų santvarkos principus, o žaliuosius aktyvistus - imtis naujų kovos su tarša būdų.

Iš tiesų, Lietuvoje, kur 1000 gyventojų tenka 600 automobilių (vienas didžiausių rodiklių Europoje) , valdžia turėti labiau šviesti visuomenę ekologijos klausimais. Tik visiškas valstybinių įstaigų abejingumas gali pagimdyti vadinamųjų „ekoteroristų“ išpuolius - nebūtų problemų, nebūtų ir tokio radikalaus aktyvizmo.

„Asfaltuotų džiunglių indėnų“ laiškas visureigių savininkams:

Jūsų džipas užmuša!
Mes nuleidome vieną ar kelias jūsų visureigio padangas. Nieko asmeniško. Problema yra jūsų automobilyje - būtent jo mes nemėgstame. Jūs tikriausiai žinote, kiek daug kuro jis sunaudoja - neturime šviesti jūsų dėl to. Tačiau arba jūs nežinote, arba jums nusispjauti į tai, kad visas kuras, kuriuo dėka jūsų automobilis važiuoja, turi niokojančias pasekmes aplinkai. Mokslininkai yra visiškai įsitikinę, kad mes esame vieną žingsnį nuo to, kad klimato kaita taptų visiškai mūsų nebekontroliuojama.

Kai ledynai tirpsta, dingsta gėlo vandens šaltinis. Kai plečiasi dykumos, dirbama (žemės ūkiui tinkama) žemė tampa nebekultivuojama. Kai jūros lygis kyla, gyvenvietės atsiduria po vandeniu. Rezultatas: milijardai pabėgėlių, begalinės mirtys. Anot Pasaulio sveikatos organizacijos, 160'000 žmonių kasmet miršta dėl klimato kaitos padarinių.

Kaip viskuom aprūpintas švedas jūs išgyvensite ilgiau, nei dauguma kitų Žemės gyventojų. Pažeidžiamiausi globaliniam atšilimui, sukelto mūsų prabangos, yra neturtingų šalių žmonės. Tačiau pabaigoje klimato chaosas paveiks mus visus, kiek vargingus žmones, tiek turtingus.

To nebus, jei mes radikaliai sumažinsim anglies dioksido emisijas. Dabar. Ne rytoj. Štai kodėl mes „nuginklavome“ jūsų visureigį, nuleisdami padangas. Kadangi jūs gyvenate mieste, kur yra prieinamas viešasis transportas, jūs neturėsite jokių problemų atsidurti ten, kur norite, net ir nenaudodami savo džipo.

                                                                         „Asfaltuotų džiunglių indėnai“

^{foto: Green-blog.org}

Lipdukai yra analogiški tiems, kurie yra klijuojami ant cigarečių pakuočių („Rūkymas žudo“ ir kt.), įspėjant pirkėją dėl pavojaus, kurį cigaretės gali sukelti sveikatai.

Su tokiais tekstais kaip „Skridimas žudo“ ir „Skridimas prives prie klimato chaoso“ ši kampanija yra tikrai įdomi pilietinė iniciatyva, kuri gali priversti kai kuriuos žmones sustoti ir susimąstyti.

Simon Retallack iš Jungtinės Karalystės Viešosios politikos tyrinėjimo instituto (IPPR) sako, kad jam visai patinka tokio eko-aktyvizmo mintis, kai įspėjantys apie ekologines problemas lipdukai yra klijuojami ant atitinkamų komercinių skelbimų:

Mes žinome, kad rūkaliai pastebi įspėjimus ant cigarečių; mes turime spręsti mūsų pripratimą prie skridimo panašiu principu.

Bet jei mes norime pakeisti žmonių elgesį, tokios kampanijos turi taip pat informuoti žmones apie alternatyvas skrydžiams bei padėti sudaryti tikrąją skrydžių kainą rinkoje - tokią, kuri atspindėtų esamą poveikį aplinkai.

Simon Retallack pasisako už aukštesnius oro uosto mokesčius, įtraukiant apmokestinimą už CO2 emisijas. Ir dar: bet kuris keleivis, nelinkęs prisidėti prie mokėjimo už ekologiją, „turi būti priverstas apskritai atsisakyti skrydžio“.

Įdomu, kada ir Lietuvoje atsiras panašių kampanijų?