Šį savaitgalį Tokijuje praūžė Žemės Diena 2008 (Earth Day Tokyo). Tai jau septintus metus vykstantis vienas iš didžiausių ekologijai skirtų renginių Japonijoje. Kasmet jis pritraukia virš 100 000 žmonių, o šiemet tikimąsi, jog šis skaičius išaugs iki 120 000.

Tokijo Žemės Dienas geriausia įsivaizduoti kaip po atvirtu dangumi vykstančią mugę. Jos centras – didelio Yoyogi parko pakraštys. Ten esančioje aikštėje buvo įrengtos trys scenos, o aplink jas – ekologiškai nusiteikusių organizacijų palapinės. Iš viso dalyvavo beveik 100 įvairių kompanijų, gamintojų, nevyriausybinių organizacijų, kavinių, restoranų, leidyklų, ekologiškų ūkių ar tiesiog aktyvių žmonių grupelių. Jų įvairovė buvo tikrai didelė: galėjai pamatyti dviratininkų klubą su šūkiu „neskubėk – sėsk ant dviračio ir būk ekologiškesnis“, kompanijas prekiaujančias rankų darbo mediniais suvenyrais ar žaislais, propaguojančias „žalius“ rūbus (pagamintus iš ekologiškos medvilnės, lino ar kanapės pluošto) ar importuojančias „fair-trade“ gaminius. Iš NVO dalyvavo tiek didieji Greenpeace ar World Wide Fund, tiek vietinės aplinkosaugos ar gyvūnų teisių grupelės. Be viso to – daugybė palapinių-kavinių, besistengiančių pamaitinti mases atvykusių žmonių ir parduodančių iš ekologiškų bei kuo labiau vietinių ingredientų pagamintą maistą, dauguma kurio buvo dar ir veganiškas.

Dėmesį atkreipė kelios paprastos, bet originalios idėjos: rūbų mainai, kuriuose galima kažką išmainyti arba nebrangiai nusipirkti patinkantį drabužį. Panaši, tiek kiek kitokia mintis – knygų mainai. Arba vienos ekologiškų sėklų parduotuvėlės palapinė, kurioje kiekvienas galėjo išmokti, kaip tinkamai sėti ar sodinti augalus (prieskoninius ar daržoves) bei juos auginti tiesiog savo namuose - kieme ar ant palangės.

Žemės Dienų organizatoriai stengėsi ir patį renginį padaryti kuo ekologiškesnį.

Pirmiausia, visą elektros energija buvo gaunama iš alternatyvių šaltinių: biokuro, saulės ir vandenilio. Didžioji ir daugiausiai energijos reikalaujanti scena visą elektrą gavo iš biokuru varomo generatoriaus. Specialiai tam buvo rengiama akcija ir iš restoranų renkamas jau netinkamas kepimo aliejus, kuris vėliau panaudotas kaip kuras. Mažesnė ir labiau akustinė scena gavo „vandenilio“ vardą, nes jai gyvybę teikė vandenilinis generatorius. Galiausiai mažiausio ir diskusijoms skirto kampelio garso aparatūrą maitino autobusiukas, kurio visas stogas buvo nuklotas saulės kolektoriais. Nors dienos pasitaikė apniukusios, elektros, berods, užteko.

Antra, buvo rūpinamasi, kad po renginio neliktų kalnų šiukšlių. Kadangi pagrindinis jų šaltinis yra kavinės, dalinančios maistą ar gėrimus vienkartinėse lėkštėse ir puodeliuose, to išvengta įsteigiant keletą daugkartinių indų ir įrankių palapinių. Sistema paprasta: nori maisto – pirmiausia eini pasiimti lėkštės ir šakutės (arba pagaliukų), o tik tada stoji į eilę prie kavinukės. Pavalgęs lėkštę grąžini iš kur paėmęs, kur ją čia pat išplauna ir vėl perduoda naudojimui. Paprasta ir veiksminga.

Trečia, buvo stengiamasi ne tik nešiukšlinti, bet ir sutvarkyti viską aplinkui. Kiekvienas norintis galėjo gauti po maišą ir keliauti į netoliese esantį parką rinkti šiukšlių. Prie akcijos prisijungė ne tik pavieniai entuziastai, bet ir draugų grupelės, bendradarbių komandos ar šeimos. Aktyviausi galėjo gauti renginio marškinėlius, ženkliukų ar kitos atributikos.

Ketvirta, organizatoriai išleido atskirą lankstinuką apie renginio metu parduodamą maistą. Jame buvo surašyta kiekvienos kavinės meniu, o prie kiekvieno patiekalo dar ir tai, kiek kilometrų nukeliavo jo sudėtinės dalys ir kiek į aplinką buvo išmesta CO2 dujų. Taip išalkusieji buvo skatinami rinktis ekologiškesnį maistą. Tuo pačiu buvo keletas vietinių ekologinių ūkių, prekiaujančių savo produkcija.

Ir penkta, dalis palapinių konstrukcijų buvo pagamintos iš bambuko, kuris aptinkamas beveik visoje Japonijoje. Kaip žinia, tai tvirta, lengva, greitai auganti ir daugybę panaudojimo galimybių turinti atsinaujinanti medžiaga.

Visos šios iniciatyvos padarė renginį ne tik kalbantį apie rūpinimąsi aplinka, bet ir aktyviai tai darantį.

Po šio savaitgalio mažesni aplinkosauginiai renginiai persikels ir į kitas vietas bei turėtų tęstis dar visą mėnesį.

Pabaigai, keletas nuotraukų (paspaudę, galite pamatyti jas ir didesnes):

Rūbų "keitykla"

Lankstinukų stalelis. Kiekviena dalvaujanti organizacija gali ant jo padėti krūvelę brošiūrų su savo palapinės numeriu. Taip lengviau surasti norimą informaciją.

Gabalėlis aikštės iš viršaus

Mažoji scena su saulės kolektorių autobusėliu

Vandenilio scena

Bambukinės palapinės

Parko tvarkytojai

Viena iš kavinukių

Veganiškų pyragų skelbimas

Mažoji aktyvistė

^{foto: Jonathan Talbot / World Resources Institute Staff}

Už klimato kaitos tyrinėjimus Nobelio Taikos premiją gavęs Al Gore (nors ir dažnai prieštaringai vertinamas) savo knygoje „Nepatogi tiesa“ (angl. Inconvenient Truth) rašo, kad „mažesnis mėsos suvartojimas turėtų stiprią įtaką mažinant CO2 patekimą į atmosferą ir išsaugotų milžiniškus kiekius vandens bei kitų gamtos resursų“. Jungtinių Tautų (JT) organizacija savo naujausiame pranešime apie planetos ekologinę situaciją „GEO-4“ teigia, kad „sumažėjęs gyvūninių produktų vartojimas galėtų turėti ryškią teigiamą įtaką tiek žmonių sveikatai, tiek ir aplinkai“.

Dar ne taip seniai nė viena iš šių organizacijų nors ir paminėdama gyvulininkystės žalą aplinkai net nebandė rekomenduoti mažinti mėsos vartojimą, arba jos visai atsisakyti. Tačiau tai keičiasi, gausėjant įrodymų, kad vis augančios žmonių populiacijos mitybos įpročiai nėra ekologinė smulkmena, bet priešingai – viena iš pagrindinių aplinkosaugos problemų priežasčių.

Pastebėta, kad gyventojų valgomas maistas turi gana stiprų ryšį su šalies ekonomika. Augant pragyvenimo lygiui žmonės linkę pirkti brangesnius produktus, kurių pagaminimui sunaudojama daugiau energijos ir išteklių. Taip pat daugiau suvartojama intensyviai perdirbto ir labiau supakuoto maisto, kas dar labiau padidina jo ekologinę kainą. Nors daugumoje šalių dabartinis žmonių maistas yra tokios pačios maistinės vertės ir panašaus kaloringumo, kaip ir prieš keliasdešimt metų, tačiau jo pagaminimui sunaudojama žymiai didesni kiekiai įvairių resursų. Pagrindinė to priežastis – smarkiai augantis gyvūninių produktų vartojimas.

JT Maisto ir žemės ūkio organizacijos duomenimis, pasaulinis mėsos suvartojimas per paskutinius 60 metų išaugo daugiau nei 5 kartus: nuo 47 mln. tonų 1950 metais iki 284 mln. tonų 2007-aisiais. Per tą patį laikotarpį kiaušinių suvartojimas išaugo 4 kartus, o pieno produktų – 2 kartus. Tuo tarpu žmonių skaičius Žemėje nuo 1950-ųjų padidėjo tik 2,5 karto.
Kiekvienas žmogus pasaulyje šiuo metu suvalgo vidutiniškai dvigubai daugiau mėsos, nei prieš 50 metų, ir tas vidurkis nepaliaujamai auga. Šiuo metu statistinis japonas per metus suvartoja 40 kilogramų, kinietis – 53 kg, lietuvis – 71 kg, vokietis – 86 kg, amerikietis - 123 kg mėsos, neįskaitant žuvies ir kitų jūros gyvūnų. Panašiai yra ir su kiaušiniais bei pieno produktais.

Gyvūninių produktų kelias yra ženkliai ilgesnis, nei augalinių, ir reikalauja, pirmiausia, daugiau darbo. Iš pradžių yra užauginamos pašarinės kultūros, transportuojamos iš lauko į sandėlius, vėliau - perdirbamos ir sušeriamos gyvuliams. Šie tik mažąją pašaro dalį (priklausomai nuo rūšies - 10-30 proc.) paverčia mėsa, kiaušiniais ar pienu. Didesnioji maisto dalis panaudojama gyvūno gyvybinėms funkcijoms palaikyti (judėjimui, šilumai, ir pan.) arba žmogaus atžvilgiu visai nevertingų kūno dalių auginimui (kaulams, kremzlėms, vidaus organams ir kt.). Ekologiniu požiūriu svarbu ir tai, kad kiekvienas gyvūnas į aplinką išskiria išmatas, o atrajotojų virškinimo sistemos – metaną.
Galiausiai gyvūnai transportuojami į skerdyklas, ten išmėsinėjami, o jų kūno dalys atvėsinamos arba užšaldomos. Vėliau mėsa atitinkamai perdirbama ir galiausiai pasiekia vartotojus. Pienas ir kiaušiniai taip pat pereina kelis jiems būdingus etapus, kol patenka į parduotuves.

Kaip matyti, palyginus su augaliniais, gyvūninių produktų gamyba reikalauja daugiau darbo ir žymiai daugiau energijos, vandens, žemės ir kitų resursų. Jeigu mes galime augalinį maistą valgyti iš karto po derliaus nuėmimo ir tam tikro nedidelio perdirbimo, tai mėsos, pieno ir kiaušinių gavimas yra žymiai ilgesnis procesas. Kaip teigia vieno įvairių maisto produktų įtaką aplinkai nagrinėjusio tyrimo autoriai, „jeigu į gyvūnus žiūrėtume tik kaip į „maisto gaminimo mašinas“, tai tektų pripažinti, kad jos yra ypatingai teršiančios, daug vartojančios ir labai neefektyvios“.

Panagrinėkime kiekvieną iš gyvulininkystei reikalingų resursų atskirai ir palyginkime jų sunaudojimą augalininkystėje.

Žemė

^{foto: leoffreitas}

JT organizacija, apibendrinusi daugybės įvairių mokslinių sričių tyrimų duomenis, daugiau nei prieš metus išleido ataskaitą, kurioje teigia, kad net 70 proc. visos planetos dirbamos žemės yra vienaip ar kitaip susiję su gyvūnų auginimu žmonių reikmėms.
Augant žmonių poreikiams ir vartojimui, dirbamos žemės plotai taip pat plečiami. Tai daugiausiai vyksta naikinant miškus, ypač tropikuose (Pietų Amerikoje, Centrinėje Afrikoje, Ramiojo vandenyno salose). Šiuo metu žemėje telikę tik pusė tiek atogrąžų miškų, kiek buvo prieš šimtą metų, o kai kurios valstybės yra praradę net daugiau nei 80 proc. miškų. Pagrindinė tokio jų naikinimo priežastis - siekis paversti žemės plotus tinkama žemdirbystei žeme. Nors gyvulininkystė labiausiai išvystyta Europoje, JAV bei kituose ekonomiškai stipriuose regionuose, tačiau didelė dalis pašarų užauginama už jų ribų. Pavyzdžiui, Europos Sąjunga (ES) per metus sunaudoja 40 mln. tonų sojos pupelių ir yra didžiausia jų importuotoja pasaulyje. 4/5 šio kiekio gaunama iš Brazilijos ir Argentinos, kuriose miškų kirtimas ir jų pavertimas į sojos plantacijas yra vienas iš intensyviausių. Tokį kiekį užauginti pačios ES viduje būtų praktiškai neįmanoma, ypač žinant tai, kad virš 70 proc. visų ES augalų ir taip yra sunaudojama pašarams.
Kitas pavyzdys – Kinija, kuri pati užaugina tik trečdalį sunaudojamų sojos pupelių, o likusias importuoja. Nors prieš kelis dešimtmečius Kinija galėjo pati apsirūpinti savo teritorijoje išaugintu maistu, tačiau augant žmonių skaičiui ir didėjant mėsos suvartojimui (vidutinis kinietis per metus suvalgo 53 kg mėsos, arba dvigubai daugiau, nei prieš 20 metų) tai dėl žemės trūkumo tapo neįmanoma.
Dėl jau minėto gyvūnų neefektyvumo, mėsos, pieno ar kiaušinių pagaminimui būtinas kur kas didesnis žemės plotas, nei augalinio maisto gamybai. Kad gauti vieną kilogramą mėsos mums reikia sušerti iki 10 kg augalų. Dauguma pašarams sunaudojamų kultūrų, kaip kad kukurūzai, sojos pupelės ar kviečiai, yra tinkamos tiesioginiam naudojimui, ir, nesušeriant jų gyvūnams, tas pats žemės plotas galėtų išmaitinti žymiai didesnį kiekį žmonių. Yra įprasta žemės ūkio praktika iš vieno hektaro gauti 6 tonas kviečių arba 15 tonų bulvių, tačiau net geriausi ūkiai iš to pačio ploto gauna tik iki 400 kg jautienos. Todėl akivaizdu, kad veganiška mityba reikalauja žymiai mažiau žemės, ir didesnę jos dalį galima palikti žmogaus nepaliestai gamtai.
Be to, gyvulininkystės skatinamas miškų kirtimas kelia ir rūšių nykimo problemą, nes taip yra mažinami plotai, kuriuose gali išgyventi tam tikri augalai ir gyvūnai. Tiek JT organizacija, tiek Pasaulio gamtos apsaugos sąjunga (IUCN) teigia, kad gyvulininkystė yra viena iš pagrindinių rūšių nykimo priežasčių. Ypač nuo to nukenčia atogrąžų miškai - vietos, kuriose aptinkama didžiausia gyvūnų ir augalų įvairovė.

Vanduo

^{foto: Changhua Coast Conservation Action}

Vanduo yra antras būtinas resursas. Nors Lietuvoje jo trūkumas gali būti jaučiamas tik sausringais metais, tačiau kitose pasaulio vietose, siekiant patenkinti žemės ūkio poreikius ir naudojant drėkinimo sistemas, nusausinami ežerai, upės, ar išsekinami lėtai atsinaujinantys gruntiniai vandenys.
Gyvūninių produktų gamyba reikalauja didžiulio kiekio vandens. Įskaičiuojant jo sunaudojimą pašarų auginimui ir pačio gyvūno poreikiams, 1kg jautienos gavimui prireikia nuo 30 000 iki 70 000 litrų. Net efektyviausios šiuo atžvilgiu vištienos gavimui sunaudojama beveik tris kartus daugiau vandens (1kg – apie 4000 litrų) nei kviečiams ar ankštiniams (1kg – 1400 litrų) ir keturis kartus daugiau nei bulvėms (1kg – 1000 litrų).
Tačiau didesnis rūpestis ekologams kyla ne dėl vandens sunaudojimo, bet dėl jo užterštumo. Gyvulininkystė šioje srityje yra „laiminti“, įvertinant pašarų auginimo metu naudojamas trąšas bei kiekvieno gyvūno išskiriamas išmatas.
Tiek mėšlas, tiek trąšos, išplautos lietaus ir patekę į vandens telkinius, padidina juose azoto bei fosforo koncentracijas. Tai sukelia reiškinį, vadinamą eutrofikacija, kuomet žymiai padidėja tam tikrų rūšių vandens augalų bei dumblių kiekis. Jų spartus augimas gali išstumti kitas rūšis ir mažinti vandens telkinio biologinę įvairovę, kol galiausiai padidėjusių organinių medžiagų bakterinis skaidymas išnaudoja vandenyje esantį deguonį iki tokio lygio, kad jame negali gyventi žuvys ir kitokie gyvūnai.
Gyvūnų išmatos taip pat yra didžiausias įvairių patogenų (bakterijų, virusų, parazitinių organizmų) bei pagrindinis rūgščius lietus sukeliančio amoniako šaltinis.
Dėl visų šių priežasčių minėtoji JT ataskaita gyvulininkystę įvardino kaip didžiausią vandens naudotoją ir teršėją.

Energija

^{foto: davipt}

Trečias resursas yra energija: elektra, kuras ir kt. Šiuo atžvilgiu gyvūniniai produktai savo ekonomiškumu taip pat smarkiai nusileidžia augaliniams. Priklausomai nuo mėsos, pieno ar kiaušinių gamybos būdo ir gyvūno rūšies, vienos kalorijos gyvūninio produkto gamybai reikia sunaudoti nuo 6 iki 40 kartų daugiau kalorijų, gaunamų iš kuro. Jautienos atveju šis santykis siekia 1:40, kiaulienos - 1:14, kiaušinių – 1:39, pieno – 1:14. Tuo tarpu augalinių produktų vidurkis yra tik 1:2.
Didesnis kuro sudeginimas reiškia ir didesnį užterštumą bei klimato kaitą sukeliančių dujų išmetimą. JT atskaitoje teigiama, kad vien tik gyvulininkystė yra atsakinga už 18 proc. visų į atmosferą išmetamų šiltnamio dujų, ir tai yra daugiau, nei visas pasaulio transportas kartu sudėjus. Beveik pusę to kiekio sudaro metanas ir diazoto oksido dujos, atsirandančios iš atrajojančių gyvūnų virškinimo sistemų bei išmatų. Kita pusė – CO2, atsirandantis kertant miškus tam, kad atlaisvinti žemę pašarų auginimui arba paversti ją į ganyklas, nes kultūriniais augalais apsodinti laukai smarkiai nusileidžia miškams CO2 sugėrimu ir „užkonservavimu“. Galiausiai, likusi dalis šiltnamio dujų išskiriama deginant kurą pašarų bei pačių gyvūnų transportavimo metu, o taip pat atliekant įvairius ūkio darbus bei gaminant trąšas ir pesticidus.
Japonijoje atliktas tyrimas parodė, jog gaunant 1 kg jautienos į aplinką išmetama tiek CO2, kiek ir nuvažiuojant su vidutine mašina apie 150 km. Kiaulienos gamyba šiuo atžvilgiu dvigubai efektyvesnė, tačiau ir jos metu į aplinka išskiriama 8 kartus daugiau CO2, nei auginant kviečius. Dėl šios priežasties minėtas IPCC vadovas savo kalboje paminėjo ir tai, kad mėsa yra vienas iš didžiausių klimato kaitą sukeliančių dujų šaltinių mūsų mityboje ir apskritai kasdieniniame gyvenime. Jeigu tik vienas žmogus gyvūninius produktus pakeistų į augalinius, to užtektų per metus CO2 išmetimą sumažinti beveik 1 tona. Įvertinus dabartinį žmonių kiekį Žemėje, tai yra labai daug.

- - -

Nemažai žmonių pasaulyje yra veganai dėl ekologijos. Žinant visus paminėtus faktus, yra akivaizdu, kad savo mitybos pakeitimas gali turėti ne mažesnį poveikį aplinkai, nei automobilio iškeitimas į dviratį, ir net didesnį, nei paprastų elektros lempučių pakeitimas į taupesnes. Tai nereiškia, kad pasirinkdami veganišką mitybą galime išspręsti visas aplinkosaugos problemas, tačiau tai gali būti vienas iš lengviausių ir efektyviausių būdų kiekvienam tapti mažiau vartojančiu ir teršiančiu. Tam nereikia išleisti nei pinigų, nei laiko. Nereikia pirkti naujų ir brangių technologinių išradimų, keisti įstatymų ar kovoti su turtinga teršiančia industrija. Tereikia kiekvieną kartą sėdant prie stalo pasirinkti aplinkai mažiau kenkiantį maistą ir atrasti naujus receptus bei skonius. Be to, gydytojai pripažįsta, kad tai būtų sveika ne tik mūsų Žemei, bet ir patiems žmonėms.

***

Papildoma literatūra:

JT ataskaita:
Steinfeld H, De Haan C, Blackburn H. Livestock-Environment interactions: Issues and options. Food and Agriculture Organization of the United Nations, the United States Agency for International Development and the World Bank. 2006.
http://www.virtualcentre.org/en/library/key_pub/longshad/A0701E00.htm

Greenpeace ataskaita:
Bellarby, Foereid, Hastings, Smith. Cool farming: Climate impacts of agriculture and mitigation potential. Greenpeace. 2008
http://www.greenpeace.org/raw/content/international/press/reports/cool-farming-full-report.pdf

Tyrimai apie resursų naudojimą žemės ūkyje:
[1] David Pimentel, Marcia Pimentel. Sustainability of meat-based and plant-based diets and the environment. 2003. American Journal of Clinical Nutrition, Vol. 78, No. 3, 660S-663S
[2] L. Baroni, L. Cenci, M. Tettamanti, M. Berati. Evaluating the environmental impact of various dietary patterns combined with different food production systems. 2006. European Journal of Clinical Nutrition (2006), pp. 1–8.
[3] Gidon Eshel, Pamela Martin. Diet, Energy and Global Warming. 2006. Earth Interactions, Vol. 10, pp. 1-17, March 2006
[4] Akifumi OGINO, Hideki ORITO, Kazuhiro SHIMADA, Hiroyuki HIROOKA. Evaluating environmental impacts of the Japanese beef cow-calf system by the life cycle assessment method. 2007. Animal Science Journal 78 (4), 424–432.

Veganiška mityba medicinos požiūriu:
Position of the American Dietetic Association and Dietitians of Kanada: Vegetaran Diets. Canadian Journal of Dietetic Practice and Research, Vol.64, No.2, Summer 2003
http://www.dietitians.ca/news/downloads/vegetarian_position_paper_2003.pdf

***
^{foto: equality (2, 3); foto: kiwanja (7)}