Kol kieme kažkas suklykia. Persisluoksniuoju į reikiamą realybės lygmenį, susirenku blaivaus proto likučius; neatsimenu nieko iš praėjusio gyvenimo. Išeinu su arbatos puodeliu lauk. O kiemo vidury stovi ir už brangiausios vietos susiėmęs inkščia kažkoks veikėjas.

- Interesna, - išspaudžiu, ir atsirėmusi į duris apžiūrinėju susidariusią situaciją.

- Jis manęs nepraleidžia, - rodo veikėjas į šunį, ramiai vizginantį man uodegą.

- Aha, - gūžteliu pečiais. – Mano gyvenimas irgi kartais būna sumautas.

- Tai jau, - pritaria jis man, turbūt nedrįsdamas prieštarauti.

Gurkšteliu iš puodelio rytinio gėralo, vadinamo šlykščia žalia arbata. Gera jaustis padėties šeimininke. Mūsų savigarbą visada paglosto tai, kad yra didesnių nevykėlių už mus; todėl aš ir skaitau Parulskį. Mudu sieja malonumas karūnuoti save nevykėliais. Kai tualete pasibaigia popierius, ir nėra ko prisišaukti. Kai rimto pokalbio metu lepteli kokią nesąmone ir žiūri, kas bus toliau. Kai ateitį sieji su numirėlių verslu; o normalūs žmonės bijo mirties, ir spokso akimis, primenančiomis lėkštutes. Ir aš bijau, bet taip gera jaustis padėties šeimininke; leisti sau pasijuokti iš mirties bent jau rodant vidurinį pirštą jai į nugarą. Arba parodyti dantis dar didesniam nevykėliui, saugančiam savo autoritetą vidury kiemo. Koks protingas šuo, pagalvoju. Žino, kas yra vyriškas solidarumas, pirma kąstų į gerklę.

Po ilgokos pauzės vėl išgirstu mekenimą:

- Aš į tualetą noriu.

- Aha, - pirštu parodau į būdelę už dešimties metrų. – Prašom naudotis.

Padėkojęs mano kvietimu jis pasinaudoja, ir baleto žingsneliu, neatsukdamas man nugaros nukrypuoja iki būdelės.

- Sadistė, - vampteli šuo ir nuslenka paskui, atsigula prie tualeto durų. Tualetinis popierius gi pasibaigęs.

- Trumpas sujungimas.

- O tiksliau?

- Jį nutrenkė elektrinis šildomas pledas.

Hello!
I am a lady , I found you and picked interest in you. My name is Mary .I wish to be in love relationship with you and may be discover ourselves as real partners for life. This is my email adderss(sitauzmaskavau@irsita.irta) If you feel interested write me through the contact. I will be happy to seeing a good responds from you Thanks and remain blessed. Please if your are interested this is my contact (sitauzmaskavau@irsita.irta) so that i will send you my photo and tell you more about me ok,
Yours in love,
Mary.

Taigi. Kažkaip aš be žodžių toks sėdžiu dabar. Oh, Mary Mary...

Man tai labai patinka šita nuotrauka, bet abejoju, kad 2039-aisiais žmonės vis dar naudos tas nesveikai brangiai eksploatuojamas "Practikas" su juostom. Oi oi oi kaip lyja. Matyt žemė išsigando pamačius šitą mano fotė ir baisingiausiai apsiverkė.

Miela žeme, labai tavęs atsiprašau. Bet pakvaišę mokslininkai jau apskaičiavo, kad visiem pareis kapai.

Pasirodo, nebuvo lietuvių rezultatų. O liūdna, o turėjo būti, nes dangus tam tobulai aprūkęs buvo. O dabar skaipu gaunu noveles apie kitus rezultatus. Ištisos istorijos pinasi ir maišosi. Visi atrodo vienodai buki irgi protingi, ir visiem vienodai nepasisekė arba pasisekė, bet ne tiek, kiek jie norėjo. Tokie avinėliai pasimetę, lyg tai būtų labai jau svarbu.

'nu bet ir šūdiną pastraipą aš čia viršuj parašiau", pamanė kamanė ir patapo emo.

O dabar tai, ką šiandien atradau. Taigi pagaliau gavau pažymą, kad esu neteistas! Buvo šiaip jau baisu plėšti voką, nes labai daug paskutiniu metu juokavau, kad atkeliaus pažyma ir staiga paaiškės, kad esu teistas. Tfu tfu tfu taip nenutiko. Bet ji tokia šūdina, blecha, nesikeikiant. Mano mokyklos sekretorė tokią už dyką išrašytų. Bet VRM antspaudas, pasirodo, 15 litų kainuoja. (einasau)

Pastebėjau (ir džiugu), kad Lietuvoje žmonės ganėtinai kultūringi. Parduotuvėse, niekas nelenda be eilės, visi mandagūs "atsiprašau" - "prašau", niekas nesistumdo ir nerėkia ant kitų. Šaligatviai nebe taip šiukšlinami, o parkuose jau yra nesulaužytų suoliukų (ir netgi neapšnerkštų). 

Žinoma, visada nemalonūs tie pavieniai, besigrūdantys teatro rūbinėje arba užgauliojantys praeivius gatvėje. tie pavieniai. pavieniai. ir jais piktinamės visi. gerai, kad jų mažuma:)

Koks skirtumas tarp kultūros parduotuvėje ir gatvėje? Tie patys žmonės, tie patys skirtingi požiūriai, tas pats skirtingas išsilavinimo lygis, tas pats skirtingas intelektas - tos pačios skirtingos asmenybės.

Na, juk esminis tik vienintelis skirtumas.  Parduotuvėje judame savomis kojomis, savo patogumui stumdydami vežimėlį ar nešdami krepšelį. Tuo tarpu gatvėje judame savo patogumui valdydami tansporto priemones. Priemones. Ne asmenybes, ne charakterius, ne super duper intelektą. Tad gatvėje iš tikrųjų važiuoja ne nissan, renault, audi, ford ir t.t., bet Jonas, Marius, Eglė, Petras, Margarita ir Mindaugas. Turbūt juokinga būtų, jeigu parduotuvėje sakytume "vos neatsitrenkiau į maksimos maišelį, o tas languotas krepšys vos nenuvertė visos alaus lentynos". nesąmonė. Kelyje juk irgi iš tiesų praleidžiame ne  golfą, mondeo ar volvo, o tiesiog Joną, Petrą ar Nijolę. arba dar vienas pavyzdys: įsivaizduokim, kad pieno produktų skyriuje "piko" metu (t.y. masinio apsipirkinėjimo laiku - pvz apie 18-19 val.) bandote prisibrauti prie pieno. Ir niekas jūsų tiesiog neleidžia prieiti. maža to, kai pakelis jau ranka pasiekiamas, staiga koks nors švelniai tariant "pieno ištroškęs pyp" jus nubloškia į kitą pieno produktų skyriaus pusę.

Gatvė ar parduotuvė, greitkelis ar kioskas. visur juk tik mes. žmonės. tu ir aš.

gerbkime vieni kitus :) ačiū :)

Rudenį bus obuolių...

2. Naujas automobilis, nesvarbu kad jis senas, panai gali sukelti tam tikrų nerealių pojūčių, kurie sąlygoja abejones dėl vyrų reikalingumo apskritai ;)

3. Vis dar yra moterų, kurios nemoka nustatyti radijo stočių (what da f...!!)

(Mama man yra sakiusi:" Stenkis gyventi kuo lengviau". Aš nesiginčiju, nes kitaip gyventi neišmokau. Pavyzdžiui, rutinai tęstis neleidžiu ilgiau nei tris dienas. Deja, niekas, net visokie klūpimi prisiekinėjimai sau, manęs ilgiau nepriverčia daryti nemalonių dalykų, pvz, ankstyvos rytinės mankštos ar gerai sutarti su piktais kaimynais.)

Todėl eilinį sykį užsiėmiau niekais:

Pieštuko, aišku, neradau, nes visada juos pametu. Pasiteisino ir tušinukas, tvarkos(tam tikrose srityse) aš privengiu.

Kaip visiška improvizacija, gal ir neblogai, bet paskutiniuoju metu jaučiuosi kalta, kad sugalvoju idėją per penkias minutes, ir ją įvykdau. Iš tiesų, kartais sveikiausia būna pasinerti į visišką pasąmonės srautą: pasiimti popierių ir dažus(jokio pieštuko!) ir tepti viską ekspromtu; aišku, negarantuojama, kad kas nors pavyks. O jei pavyks, tada manau, galbūt net bus vertingiau nei ilgai planuotas darbas - tada simboliai būna netikėtesni ir išplaukę iš vidaus, o ne dirbtiniai.

Anyway, gaunasi visai neblogi eskizai. Ir būdas atitolinti namų darbus.

Arba atvirkščiai.

Bet vistiek tokie darbai padeda atsijungti ir atsipalaiduot, net jeigu ir nepavyksta. O jei pavyksta, tai išvis smagu:).

На юге есть бешеный кактус,
На севере - тундра с тайгой;
И там, и сям есть шаманы, мама,
Я тоже шаман, но другой -

Аквариум "Таможенный блюз"

:P

Akvarium grojo taiką ir ramybę, ir net iki šiandien aš jau iš įpročio vakarais išleidžiu savo protą ir "realybę" pasivaikščioti - panyru į kažkokią klampią a la muzikinę pasąmoninę būseną. Taip, atspėjote - buvau koncerte, kuris man niežėjo jau visą savaitę prieš. (Beje, vienintelis blogas dalykas buvo tai, kad ponas Borisas truputį apsikiaulino - vėlavo koncertą pradėti visą valandą, o baigė sutartu laiku. Negaliu neištverti nepasiskundus :D)

Po to - beveik trys šimtai kilometrų namo, niekur neskubant, klausantis muzikos ir spoksant į lekiančias baltas juostas naktyje. Ir kaip visada - pakeleiviai.

23:43(Maždaug Išgalvotas Laikas) Į mašiną įsirioglina dvi moteriškės su trim juodo plastiko maišais. Viena - sena, pilku puspalčiu, skrybėlaite, žilais, pečius siekiančiais, plaukais ir vos matomais ūsiukais virš viršutinės lūpos. Kita, kaip vėliau paaiškėjo, jos dukra, kurios nelabai aš įsidėmėjau. "Varom mes čia bizniuką su kojinėm," sako vyresnioji, tapšnodama maišą. "Nuo šešių tranzuojam."

23:52(MIL) "Pastebėjau, kad verslo žmonės niekada nepadeda, nesustoja pavežt, jie kitų reikalų turi," kalba (tarkim) Marytė, senesnioji moteriškė. "Dažniau meno žmonės paveža, kažkaip jautresni... O aš buvau chemikė, vaistus sverdavau."

"Ji keturias eilėraščių knygeles parašė," įsiterpia jos dukra. "Tik neišleido nė vienos..."

"Aš vaistinėj to jautrumo su žmonėm išmokau. Paskui išsiuntė mane į Kijevą, į kursus, liko tėvas su dukrom "

" Mes lūpdažiais visus namus išpaišėm! Tėtis chalvos nupirko...Vien chalva šaldytuve buvo!"

00:07(MIL) Pasivaišinusi sausainiais Marytė vėl prabyla:"Vat, aš tą, dyzeliną, sugalvojau. Iš tų, ten, visokių augalų, atliekų. Rašiau laiškus, siūliau..."

"Biodyzeliną?" pasiteiraujame.

"Tą patį, aha. Rašiau laiškus mokslininkam, bet jie tik pasijuokė, ir pavogė mano idėją: po kelių metų ėmė kurtis visokios gamyklos... Ir netikėjo."

"Taip," įsiterpia jos dukra. " Mano pusbrolis, kuris Amerikoj kažką daro.."

"antivirusus kuria, ne? Pala, ..."

"Tai jis knygos ten kažko nesuprato, pakvietė mamą, ir ji viską paaiškino!" greitkalbe išpyškina jaunesnioji.

"Ai, šitą - ten reliatyvumo teorija. Buvo du erdvėlaiviai, kurie pakilo ir išskrido.. Na, kažkas ten panašaus, nebeatmenu pati."

00:19(MIL) "Vat, aš ir tą elektromobilį sugalvojau," tarsteli Marytė.

"Taip, tą,  zuikiai reklamoje važinėjas tokiais," atitaria jai dukra.

" Kokia ten reklama? Duracel? Ne?"

"Nežinau, nebepamenu.."

00:32 Benzino kolonėlė. Gelbėju labai žavų vorą iš tualeto. Sako, Nansi viską per vorus girdi, todėl aš su jais visada mandagiai šnekuosi. Karamelinė arbata ir puodelis karšto vandens - viso du litai. Kur šviesa aprėpia, groja radijas. Atrodo labai keista - vidury nakties, laukuose, šviesos aureolės apgaubta benzino kolonėlė, amerikietiškai paslaugi muzika.

Pajudame link namų, miegas nebeima.

"Žinai, ką ji man sakė dar?"

"Ką?"

"Kad ji atsargos pulkininkė."

"Ir daro "bizniuką" su kojinėm?"

o apie vyriškus pečius ir kitus subtilius dalykus tiesiog privalau parašyti. tačiau matyt ne dabar. o tai visai įsiaudrinsiu ir net tie keturi bendradarbiai už nugaros nebepadės :))

(tokie tatai būna moteriški kliedesiai, kai vyrai yra toliau nei galėtų būti)

o viskas buvo taip. Daugiau nei prieš metus sugalvojau svajonę. Susvajojau parašyti knygą. Ne dabar, o tada, kai prikaupsiu gyvenimiškos patirties ir kai iš tikrųjų turėsiu ką pasakyti. galbūt netgi ko pamokyti ir apie ką patarti :) galbūt tai bus romanas su veikėjais, gal filosofinis traktatas apie gyvenimą, o gal šiaip minčių kratinys.

bet kuriuo atveju viskas nuo kažko prasideda. ir tas kažkas man bus rašliavos čia, rašliavos sau. dabar galvoju, kad niekad neleisiu to perskaityti. bet galbūt imsiu ir pasakysiu šį adresą. kiek save pažįstu, tai bus akimirkos silpnybė sutikus kažką "special" arba tiesiog tobula akimirka su sielos žmonėmis. jo, tobula akimirka.

taigi, įvade, be visa ko, norėčiau pabrėžti, kad nereikia bandyti visame tame įžvelgti daugiau nei tiesiog parastus eksperimentus atrasti stilių, paprastas eilinio žmogelio mintis. nebus čia nei vertės nei grožio. gal tik kartais kažkas skambės įdomiai. (noriu pamatyti, kaip skambu).

o kas toliau? o toliau tomis retomis akimirkomis, kai gims kažkas, kas mano subjektyviu įsitikinimu atspidės mane, bus įdėta čia. taip pat kaip ir senesni bandymai kažką išspausti iš to, kas potencialiai galėčiau būti.

Kvailystė, pagalvojau žvejodama tamsoje. Šešėliai baukščiai slankiojo palei sienas ir klausėsi rujojančio katino dainos anapus lango. Į mane pasisuko kita mieguista galva ir tingiai, per miegus tarė: “paleisk šunį“. Kad jau taip, tai ir gerai. Pasirausiau po antklode, užsimaukšlinau nusmukusią kojinę ir bandžiau keltis. Lova negirgždėjo. O gaila, aš taip mėgstu girgždančius daiktus, išduodančius apie būtį. Pas močiutę neteisėtai įslinkusi į miegamąjį imdavau girgždinti spintos duris, raustis po naftalinu smirdančius drabužius, juos matuotis, kalbėtis su žmonėmis iš senų fotografijų ir retkarčiais netgi užsimaukšlindavau senelio skrybėlę, ilgą amžių nešiojusią jo mintis. Girgždančios lovos primena man laikus, kai kasdieniu vaizdu prieš miegą tapdavo nematomi žvėrys už durų, langų, pakabintų chalatų ir Venecijos kanalai, pažadėti man po mirties.

Šuo žinojo, ką reikia daryti. Jis jau tupėjo įrėmęs snukį į laukujes duris ir inkštė. Pravėrus jas, kaip arklių lenktynėse starto mašiną, šis staigiai šovė paskui juodą uodeguotą šešėlį.

Vakar snigo, ir medžiai atsargiai laikė savo naštą. Patikrinau, ar dangus vis dar savo vietoj. Šiais laikais jis mėgsta pradingti, ypač didmiesčiuose, tapdamas rusva lempų šviesų koše, pulsuojančia gausmo rimtu. Mane žavėdavo tas miesto gausmas vidury nakties. Ne kiekvieną naktį jį girdėdavau, nebent gulėdama svetimoje lovoje, nepažįstamame kambaryje, spoksodavau lubosna ir klausydavaus. Kas kita būdavo, kai iš rikiuotės išeidavo garsiniai šviesoforai, pasiutusiai cypdavo tris naktis iš eilės, vesdami visus – žmones, šunis ir gėlių turgelio prekybininkes iš proto.

Šiandien dangus vis dar tyvuliuoja virš miegančiųjų. Jo nedrasko susibūrę žibintai ar lemputės, kurių efektą buvo suskubta pavadinti šviesos tarša. Vakar snigo, todėl oras gaivus, sukasi aplink mano plikas blauzdas ir pečius.

Grįžta ir uždusęs šuo. Jis niekuomet nepasiveja kačių. Eime, sakau jam tyliai, prezidento darbas nelaukia.

Vieną dieną knisausi po knygų spintą, ieškodama vienos labai senai prarastos pasakų knygelės ir pačiam pačiam užkampy, tarp senų ir niekieno nebeskaitomų knygų radau nedidelę neidentifikuojamą knygiūkštę be viršelio ir kelių puslapių. Tatai manęs nenustebino - vaikystėje skaičiau ne vieną pasakų knygą, kurią apkramtę, apdraskę ir kitaip joje įsiamžinę buvo ankstesnieji knygos skaitytojai. Todėl niekada ir nebaigiau skaityti "Alisos Stebuklų Šalyje" - knygoje trūko dešimties puslapių.
Šita knygelė prasidėjo šitaip: "Kaip greitai bėga laikas! Nė nepajutai, kai jo tėkmė nusinešė tavo nerūpestingą vaikystę, o kartu su ja..." Eilinė pompastiška prakalba, parašyta pasviru šriftu. Per verčiau knygutę ir nusprendžiau, kad ji galėjo vadintis kaip nors taip:

Borisas Kiauliavičius
"Būk vyru!"

arba

N. Karpavičius
"Draugai berniukai, tapkime draugais vyrais!"

Bet ne tame esmė. Įdomumo pagauta ėmiau sklaidyti knygutę.
Tiesą pasakius, man neteko pažinti sovietinės Lietuvos. Apie ją girdėjau mokykloje kaip apie didžiausią blogį, iš kai kurių senesnių individų - kaip apie pačią Šambalą. Buvo gyvenimas vienoks - dabar kitoks. Nesiimu teisti ar teisinti - gyvena žmonės, ir tada gyveno.
Ir labai mėgo varyti propagandą.
Be akcentuojamų žavių vertybių, moterų ir vyrų lygių teisių, užčiupau ir tokią pastraipėlę:

"Negana būti fiziškai tobulam. Jei nori būti pilnaveris visuomenės narys,privalai išsiugdyti kolektyviškumo jausmą. Ir tai pasieksi, jei būsi kad ir nedidelio sportinio kolektyvo narys. Individualiai dirbdamas, tu niekada nepasieksi tokių laimėjimų, kokius įgysi sportuodamas būryje."

Aišku, nieko naujo neparašiau - propaganda nuo jaunų dienų. Bet man, nepažinusiai ano pasaulio, įdomu ir šiek tiek kraupoka - kiek ja buvo tikima? Ir kas pirko savo vaikams tokias knygutes? Maniškėje labiausiai "suskaityti" ir prirašinėti puslapiai, kuriuose pateikiami įvairūs fizinių pratimų pavyzdžiai. Dabar jau pradedu nutuokti, kieno ta knygelė galėjo būt - mano dėdė mėgo sportuoti.

Dar? :)

"Bet jei šis gražus jausmas, pasidižiavimas savo tėvynės ir savo tautos pasiekimais virsta nacionalizmu, šovinizmu, neapykanta kitoms tautoms, tai jis jau nesuderinamas su tarybiniu patriotizmu.<...> Štai kodėl kapitalistinėje santvarkoje patriotizmas visada susiję su buržuaziniu nacionalizmu ir šovinizmu. Mat, išnaudotojų klasėms labai paranku viešpatauti, kai liaudies masės, suskaldytos ir šovinistinio bei rasistinio tvaiko apsvaigintos, nesutaria tarpusavyje."
Keista, SSRS mėgdavo sau prieštarauti - taip, visi mes lygūs... Tik kai kai kurie lygesni.

O čia - pati pažangiausia ankstyvo nėštumo prevencija :D :
"Ar maža gerų, puikių tavo bendraamžių? Ir reikalai jūsų bendri, ir geriau suprantate vieni kitus. Su mergaitėmis ne visada lengva tokiame amžiuje sutarti. Tad labiau reiktų vertinti tikrą vyrišką jūsų amžiaus draugystę. O mergaites atrasite! Niekur jos nepabėgs!"
Ir toliau - kookios tos mergaitės nusiritusios, blogos ir baisios - rašinėja meilės laiškus! Su tokiomis raštingomis, šiukštu, neprasidėti...

Labiausiai mane sudomino skyrelis apie tikro vyro išvaizdą.
".. Mes visai nekalbėjome apie ilgus, mergaitiškai pakirptus, netgi kirpykloje sugarbanotus plaukus, ant akių užleistus karčiukus. Tokios šukuosenos nei madingos, nei gražios. Jos visiškai netinkamos berniukams. Tie, kurie tokias šukuosenas nešioja, parodo tik blogą skonį. Ilgaplaukiai netvarkingi jaunuoliai netenka vyrui būdingos išvaizdos, praranda savo vyriškąjį orumą, pavirsta kažkuo tapriniu tarp vyro ir moters. O kaip vis dėlto malonu žiūrėti į tikrą vyrišką veidą! Pamačius apžėlusį ilgaplaukį, nenoromis prisimenama sena, labai taikli patarlė: "Ilgas plaukas - trumpas protas".
Jei tokie plaukais apžėlę jaunuoliai mano, kad jie yra originalūs, labai klysta. Tai joks originalumas. Viskas, kas sudarko natūralią išvaizdą, gyvenimui netinka. Vyrą puošia tik tai, kas yra natūralu, vyriška, kas jam tinka, kas jį daro gražesnį, patrauklesnį."

"Dažnai gatvėse matome jaunuolių, kurie iš nugaros atrodo lyg merginos: ilgais iki apykaklės plaukais, apsiavę plačiomis kelnėmis(Aš: apsiavę kelnėmis?!), susijuosę plačiais diržais su daugybe žvilgančių sagučių, ant kaklo užsirišę skareles... Vargu ar galima jų aprangą pavadinti gražia. Tokia apranga rodo blogą jaunuolių skonį. Ne jų naudai dėmesį atkreipia "išradingi", iš įvairių spalvų velveto pasiūti, daugybe blizgančių sagų papuošti kostiumai, švarkai ir į apačią pernelyg platėjančios lyg parašiutai kelnės. Čia norėtųsi pasakyti viena - nei blizgančios sagos, nei plačios kelnės, nei ilgos garbanos nesuteikia madingumo, grožio."

Toliau..
"Tavo metų jaunuoliui mada siūlo sportinį jaunatvišką stilių. Ir ne vien todėl, kad jaunuolius domina sportas, išvykos. Tai susiję su bendra tokių, kaip tu vaikinų išvaizda, elgesiu, manieromis. Judrumas, sportiška laikysena, lengvumas - būdingi jaunystės bruožai."

Staiga prieš akis iškyla ne sovietinių laikų vyrų idealų, bet dabartinių trumpai kirptų, sportiškų laikysenų berniukų atvaizdai. Ir agresija nevalyviems, ilgaplaukiams jaunuoliams - jais Didysis Brolis didžiuotųsi.

 Ir pabaigai: iliustracijos su gerais ir blogais berniukais:) Atspėkite kuris yra kuris.