Su atidėliojimu, kitaip tariant, užduočių atidėjimu iki pat paskutinės minutės, galime susidurti daug kur. Tai gali būti problema tiek asmeniniame gyvenime, tiek studijų metu, tiek darbe, tiek visur kitur – manau, kad tik itin retas žmogus galėtų muštis į krūtinę ir sakyti, jog niekada neiškeitė darbo, kurį galima kuriam laikui atidėti, į kokį nors malonumą. Jei jūs esate vienas iš tokių retenybių, maloniai prašau pasisakyti komentaruose. Tokio atidėliojimo pasekmės gali būti įvairios – trumpalaikis malonumas gali kainuoti praleistas galimybes, įtemptas darbo valandas, stresą, apmaudą ar, geriausiu atveju, kaltės jausmą. Bet kaip gi būtų galima save priversti atsispirti pagundai atidėlioti?

Pakeiskite „turiu padaryti“ į „noriu padaryti“

Pagrindinė atidėliojimo priežastis – mąstymas, jog jūs turite kažką padaryti. Kai sau tai sakote, jūsų sąmonė automatiškai padaro logišką išvadą – kadangi jūs turite kažką padaryti, tai reiškia, jog jūsų atžvilgiu yra vykdoma savotiška prievarta. O ką gi mes darome, kai mus kas nors verčia ką nors padaryti? Imame priešintis ir tampame nepatenkinti. Sąmonė, tai puikiai žinodama, mums paslaugiai pasiūlo išeitį, gynybinį mechanizmą – atidėliojimą, leidžiantį išvengti nemalonaus priešinimosi jausmo. Tuo tarpu kai jums paskirtos užduoties atlikimo data grėsmingai priartėja, su užduotimi susietą pasipriešinimo jausmą užgožia kur kas didesnis neatlikimo baimės skausmas ir „blokuojantis“ mechanizmas nustoja veikęs.

Puikus būdas to išvengti – įtikinti save, jog jūs norite atlikti tą užduotį. Svarbu suprasti, jog jums nereikia daryti nieko, ko nenorite. Tam tikros užduoties neatlikimas gali turėti rimtų pasekmių, tačiau jūs visada turite teisę rinktis. Visi jūsų sprendimai, kuriuos esate padarę iki šiol, atvedė jus į ten, kur dabar esate. Darykite kitus sprendimus – seks ir kiti rezultatai. Tačiau jei jūs esate tikri, jog siekiate to, ko tikrai norite, neturėtų būti sudėtinga sau pasakyti, jog jūs laisva valia apsisprendžiate atlikti tam tikrą užduotį – atidėliojimas yra mažai tikėtinas, kai mes darome tai, ką patys pasirenkame daryti. Pagalvokite, pavyzdžiui, apie mėgiamo TV serialo žiūrėjimą. Ar dažnai tai atidėliojate?

Pakeiskite „baigti tai“ į „pradėti tai“

Jei galvosite apie užduotį kaip apie vieną milžinišką darbą, galima drąsiai spėti, jog jums vienu ar kitu momentu nepavyks išvengti atidėliojimo. Susikoncentravus tik ties mintimi pabaigti tam tikrą darbą, kuomet net negalima aiškiai įsivaizduoti visų reikalingų žingsnių, nesunku pajusti savo bejėgiškumą. Kai kuriems žmonėms tai veikia atvirkščiai ir sukelia entuziazmo pliūpsnį, tačiau net ir jis išsilaiko gana neilgai. Jei sakysite sau „šiandien turiu sumokėti visus mokesčius“ ar „turiu užbaigti šią ataskaitą“, tikėtina, jog jausite, kaip bus sunku tai padaryti ir norėsite atidėti užduotį.

Sprendimas? Mintyse suskaldykite užduotį į mažas dalis, užuot galvoję, kaip padarysite visą darbą. Pakeiskite „kaip aš visa tai padarysiu?“ į „kokį mažą žingsnelį galėčiau žengti dabar?“. Tokius žingsnelius galėsite žengti kur kas lengviau, o po tam tikro jų skaičiaus netruksite pamatyti, jog priartėjote ir prie viso darbo pabaigos.

Pakeiskite perfekcionizmą į leidimą sau būti žmogumi

Dar vienas klaidingo mąstymo, galinčio vesti į nuolatinį atidėliojimą, pavyzdys yra per didelis perfekcionizmas. Jei galvosite, jog turite pirmu bandymu idealiai atlikti užduotį, gali būti, jog jūs apskritai nepradėsite nieko daryti. Vėlgi, viskas atsiremia į logiką – tikėjimas, kad privalote būti idealus, yra užtikrintas receptas stresui, o patirtą stresą jūs netruksite pasąmoningai susieti su užduotimi, taip įtikindami save jos vengti. Perfekcionizmą gana efektyviai „gydo“ priartėjęs terminas, kuomet perfekcionistas, nebegalėdamas visko atlikti idealiai, pasako sau, jog dėl to yra kaltas laiko trūkumas ir taip iš dalies atsikrato kaltės jausmo. Tačiau jei konkretus laikotarpis nėra nurodytas, perfekcionizmas gali priversti jus atidėlioti užduoties atlikimą neribotą laiko tarpą.

Tiesiog suteikite sau leidimą būti žmogumi. Netobulas darbas, atliktas šiandien, visada yra geresnis už tobulą, tačiau niekada neužbaigiamą darbą. Perfekcionizmas yra glaudžiai susijęs ir su ankstesniu patarimu. Neplanuokite visko padaryti pirmu bandymu. Didelę ir tobulai atliktą užduotį savo mintyse pakeiskite mažu ir netobulu pirmuoju žingsniu. Pirmas bandymas gali būti labai nevykęs, bet jūs jį galėsite daugybę kartų tobulinti. Jums reikia parašyti 10000 žodžių darbą? Pradėkite nuo mažo pusšimčio žodžių paragrafo. Tai jau bus darbo pradžia.

Pakeiskite nepasitenkinimą į užtikrintą malonumą

Kaip jau minėta anksčiau, svarbu nesieti užduoties su nepasitenkinimu. Įsivaizduokite, jog užduoties atlikimas atims iš jūsų galimybę mėgautis kokiais nors malonumais ar privers ilgas valandas dirbti vienatvėje ir turėsite puikų būdą „pasidžiaugti“ dar viena atidėliojimo sesija.

Šiuo atveju problemą išspręs radikaliai priešingas elgesys. Susikoncentruokite ties linksmomis savo gyvenimo sferomis, o darbo laiką paskirstykite tarp jų. Taip, tai skamba keistokai, tačiau atvirkštinė psichologija yra nepaprastai veiksmingas dalykas. Iš anksto nuspręskite, jog didžiąją dalį laiko skirsite mėgstamiems užsiėmimams, o likusį laiką numatykite užduočiai atlikti. Jei žvelgsite į savo darbo laiką kaip į retą dalyką, o ne kaip į nekontroliuojamą monstrą, praryjantį visą jūsų laiką, darbo metu jums bus kur kas lengviau susikaupti ir dirbti efektyviai. Kai galėsite sau pasakyti, kad „šią savaitę leidžiu tau dirbti tik 10 valandų“, jūsų produktyvumas žaibiškai šoktels į viršų ir neliks jokio noro atidėlioti darbą.

Taip pat gali būti naudinga ir bent vieną savaitės dieną nedirbti visiškai nieko – tai leis jums pailsėti ir pasiruošti kitam „darbingam“ laikotarpiui. Kai žinosite, jog rytoj yra laisvadienis, vargu, ar norėsite atidėlioti atliekamus darbus, kadangi negalėsite sau pasiteisinti klasikine fraze „pabaigsiu rytoj“.

Naudokite nedideles laiko „dėžutes“

Nesvarbu, kokia nuobodi bebūtų kokia nors užduotis, šis metodas yra labai efektyvus būdas kovoti su atidėliojimu. Visų pirma, pasirinkite mažą užduoties dalį, kurią galėtumėte atlikti per pusvalandį. Tuomet sugalvokite sau „prizą“, kurį pasiskirsite po šio laiko. Kad gautumėte prizą, nėra būtina pasiekti ką nors konkretaus – pakanka tiesiog pusvalandį dirbti prie užduoties. Kadangi pusvalandis yra labai trumpas laiko tarpas, jūsų mintys susikoncentruos ties netrukus gausimo malonumo laukimu, o ne užduoties atlikimo sudėtingumu. Net jei užduotis yra gana nemaloni, nėra praktiškai nieko, ko negalėtumėte iškęsti pusvalandį, jei jūsų laukia pakankamai geras apdovanojimas.

Tuo tarpu atlikdami užduotį pastebėsite kai ką labai įdomaus. Greičiausiai jūs išdirbsite kur kas ilgiau nei pusvalandį. Dažnai atsitiks taip, jog jūs netgi nuoširdžiai norėsite toliau dirbti. Apdovanojimas jau bus užsitarnautas ir jūs žinosite, jog galėsite juo mėgautis bet kada, kai tik sustosite. Tuo tarpu jūsų mintys bus nukrypę nuo „pavojingos“ mąstymo apie užduoties sudėtingumą zonos į jos užbaigimo siekį.

Kai nuspręsite baigti darbą, pasimėgaukite apdovanojimu. Tuomet suplanuokite dar vieną „pusvalandžio porciją“. Ilgainiui tai jums leis su užduoties atlikimu susieti vis daugiau malonumo – dirbti, laukiant tolimų ir neužtikrintų apdovanojimų, yra toli gražu ne taip malonu, kaip darbuotis dėl ranka pasiekiamų malonumų. Žingsnis po žingsnio, ir jūs netruksite atlikti visą, iš pirmo žvilgsnio milžinišką, užduotį.

Dauguma žmonių yra savo minčių vergai. Mūsų pačių protas yra mūsų didžiausias priešas. - Sakyong Mipham Rinpoche.

Sakoma, jei nori pakeisti kitus, pirmiausia keiskis pats. Seni ir protingi žodžiai. Jei ilgą laiką į kokį nors reiškinį žiūri su tam tikra nuostata, sveika vieną kartą pažvelgti visai kitu kampu. Tuomet tas pats reiškinys įgaus naują prasmę. Iki tol nematytą ir neapčiuoptą. O kai tai pasikartoja ne vieną kartą, tačiau nuolatos -- suvoki ir vieną pagrindinių NLP teiginių "žemėlapis nėra teritorija". Kiekvienas turime savo unikalų pasaulio supratimą, požiūrį į aplinką. Žemėlapį. Į tuos pačius reiškinius žiūrime skirtingai. Žinoma, galima ilgai diskutuoti, ar visuotinis šio teiginio pripažinimas nepaverstų žmonių mechanotronais, nes į viską būtų galima žvelgti visapusiškai, ir kiekvienas būtume teisus, kad ir kokią nuomonę turėtume. O iš tiesų, mes neturėtume jokios nuomonės. Jei leistume mus užvaldyti teiginiams "nėra vienos teisybės", "dėl skonio nesiginčijama", "kiekvienas turi savo nuomonę" ir panašiai, tiesiog nebeturėtume savęs. Tai būtų betikslis reikalas. Kam turėti savo nuomonę, jei ji yra teisinga lygiai taip pat, kaip ir tavo kaimyno nuomonė? Kaip ir benamio, sėdinčio šiukšlyne ir ieškančio iki galo nesudegintų nuorūkų? Kodėl aš turiu vadinti save dešiniųjų pažiūrų, jei pripažįstu, kad kairiųjų pažiūros yra teisingos? Pasaulio lauktų stagnacija.

Gerai, vadinasi, iki tiek keistis nereikėtų. Per daug radikalu ir, tikėtina, kenksminga visuotinės populiacijos ir pasaulio tobulėjimo prasme. O kiek galima? Tarp mano mėgstamų lankytis vietų yra ir "delfis". Ten kartais užtinku gan įdomių rašinių. Štai kelių straipsnelių apie pokyčius esmė.

"Pasižadėkime po Naujųjų gyventi kitaip". Originalus straipsnis publikuotas "Valstiečių laikraštyje" (autorius Albinas Čaplikas). Trumpai: daug kas, artėjant metų pabaigai, ima svarstyti, ką nuveiks kitąmet. Ką darys, ko nedarys, ką darys kitaip. Tik... Naujieji ateina, įsibėgėja, ir žiū -- jau kiti metai ant nosies kabo kaip varveklis ant stogo. Straipsnio pabaigoje -- moralas: jei kyla mintis kažką daryti, darykit nieko nelaukdami. Kitaip pensijoje su nostalgija pažvelgsite į krūvą neperskaitytų knygų, neskubėdamas nuvalysite nuo jų dulkes... Prisiminsite, kaip jaunystėje laukėte pensijos tam, kad galėtumėte visą laiką skirti skaitymui, ir... išeisite į daržą pomidorų laistyti, po to -- sodan obelų genėti, o vėliau, vakare, įsijungsite TV ir patrauksite lovon. Kitą dieną, pažvelgęs į knygas, pagalvosite: gal geriau knygas padovanoti tam, kas mėgsta skaityti... Tad ženkime pirmą žingsnį nedidelių pokyčių link jau šiandien. Tuo labiau, kad dabar geras metas -- nauji metai.

Kitas rašinys. "Pradėsiu nuo pirmadienio...". Autorius -- psichologas Olegas Lapinas. Nors iš komentarų po O.L. straipsniu paskutiniu metu (ar paskutiniais metais) jaučiasi šioks toks nusivylimas "supopsėjusiu Lapinu", tačiau straipsniuose tebėra minčių, kurios daugiau ar mažiau įdomios bei vertos dėmesio. Trumpai: visų pirma, reikia žinoti ne tik ko nori, bet ir kodėl nori. Gal kažko nori tik todėl, kad tą turi aplinkiniai. Arba jie irgi nori turėti. Populiaru. Noriu namo, noriu Ferrari, noriu milijono eurų sąskaitoje, noriu sulieknėti, noriu sportuoti, noriu į kiną, noriu gero vyro/žmonos ir paklusnių vaikų... Noriu, noriu, noriu. O aš nenoriu Ferrari. Kažkodėl įtariu, kad jo KASKO draudimas ir eksploatacijos išlaidos net ir važinėjant tik kartą į mėnesį, į parodomuosius šou, viršytų mano pajamas. Abejoju, kad honorarai padengtų nors pusę šių išlaidų. Bet tiek to, palikime tai nuošalyje. Yra tame straipsnyje ir įdomesnių dalykų. Pavyzdžiui, faktas, kad daug norų (gal reikėtų sakytų įtakotų norų, arba, kaip Lapinas vadina, "psichologinio autoportreto sukurtos programos") yra kilę iš aplinkos ir kultūros. Ir jų mes pradėsime siekti "nuo rytojaus", "nuo kitų metų" ar "nuo ateinančio pirmadienio". Nes nelabai norime tai daryti dabar. Visai netrokštame. Stabtelėkim. Iš tiesų, tai tikriausiai nėra Jūsų norai. Nes jei norite į tualetą ar valgyti, nesakote "rytoj". O štai noriu įgyti magistro laipsnį, tačiau diplominį darbą rašyti pradėsiu rytoj. Bet jei norite bloginti -- sėdate, ir bloginate. Išvada: jei tikrai norime kažko iš vidaus, to neatidėliojame. Darome tai, nes patinka, teikia džiaugsmo ir malonumo. O kai darome tai, kas patinka, net nemąstome apie pokyčius, kuriuos tie darbai atneš, net apie pačius darbus. Jų neplanuojame, todėl ir nebūna "rytoj". Tai labai gerai matosi vaikų elgesyje. Juos, žinoma, taip pat veikia aplinka, ir kartais sunku atskirti, kur vaiko noras iš vidaus, o kur -- tik įteigta vertybė, kurią dar galima "išmušti" (Įsivaizduojamas dialogas: Mama, kodėl man neperki meškafono? Juk juos taip reklamuoja, ir mano amžiaus vaikai reklamoje tokie patenkinti! - Mantuk, su meškafonu tu negalėsi naudotis mobiliuoju internetu ir rašyti savo internetinio dienoraščio. Ar tau tikrai jo reikia? Na, bet jei labai nori, tavo Nokia E-61 galėsime pakeisti meškafonu, tačiau atgal -- ne, nes Nokią iš karto parduotume. Juk dviejų telefonų nelaikytume? Taigi galvok, kas geriau...). Tačiau ar prisimenate, kaip būdamas mažas, matėte ką nors leidžiantį aitvarus? Lėktuvėlius? Žaidžiantį futbolą, krepšinį ar su lėlėmis? Ir tuomet per dienų dienas kurdavote, spalvindavote įvairius aitvarų ir lėktuvų modelius, siekdamas sukurti tokį AITVARĄ ar REAKTYVINĮ LĖKTUVĄ, kuris būtų "The best"? Miklindavote ranką ir koją, kad būtumėte taikliausias? Siūdavote įmantriausius lėlių drabužėlius, kad lėlė atrodytų gražiausiai? Štai tas užsidegimas ir vedė iš vidaus. O visa, kas nepatikdavo -- būdavo palikta šone, kol negrįždavo iš darbo tėvai. Nebent jau nuo pat mažumės turėjote įdiegtą pedantiško tvarkingumo programą. Aš ne. Pas mane gulėdavo išmėtyti po kambarį žaislai. Neplaudavau rankų prieš valgį, o indų -- po. Neklodavau lovos (sveika logika: kam kloti lovą, jei vakare vėl į ją gulsiuosi?). Bet vėliau gyvenime ateina laikas, kai tenka daryti ir šiuos darbus. Kodėl? Žinoma, lygiai tiek pat galime nenorėti tvarkytis namų, valyti dulkių nuo stalo ar eiti į darbą. Tačiau darome tai. Noras gyventi civilizuotai, bendrauti su kitais, turėti kuo apsirengti ir pavalgyti, jausti "žemę po kojom" taip, kaip ją sugeba jausti tipiškas žmogus, eiti "koja kojon" su gyvenimu lenkia norą gyventi kaip benamiui ant šiukšlyno. Todėl ir darome tai, kas yra "primesta iš šalies". O kartais nedarome, bet atidėliojame, laukdami "geresnių laikų" (rytojaus, kitos savaitės, kito mėnesio ar metų).

Dvi stovyklos. Čaplikas vs Lapinas. Pirmasis sako: jei kažko nori, nepradėk kažko daryti "rytoj". Pradėk dabar. Antrasis: jei kažką atidėlioji, vadinasi to iš tiesų nenori. Tad pagalvok, ar tikrai tai verta daryti.

O kaip manote Jūs? Ar Jums abi nuomonės yra teisingos, ir pripažįstate, kad "nėra vienos tiesos pasaulyje"? O gal tiesiog atėjo laikas keistis?

Štai aš sugalvojau, kad pradėsiu bloginti. Ir bloginu. Ne nuo sausio pirmos, ir ne nuo pirmadienio. Nuo praeito ketvirtadienio. Jau savaitė. Įdomu, dar ilgai?.. ir pačiam įdomu pasidarė -- ar tai darau "iš mados", ar iš vidinio noro?