Apie valdomos demokratijos invaziją į Lietuvos užsienio politiką.
Iš pirmo žvilgsnio sunkiai suderinami dalykai, teiginiai ir judesiai, susiję su Lietuvos užsienio politika, neseniai privertė konservatorių Audronių Ažubalį prabilti apie šioje srityje vyraujantį chaosą ir suabejoti, ar pastaroji išvis tebėra koordinuojama.

Vis dėlto konservatorius turbūt neteisus – netvarka neretai slepia geležinę logiką ir sąmoningai retušuojamą realią tvarką. Manau, taip yra ir šiuo atveju. Greičiausiai tiesiog egzistuoja dvi užsienio politikos aiškinimo ir rodymo viešumoje kryptys. O gal netgi trys.

Seime svarstant, ar paremti Rusijos terorizuojamą Gruziją, tai atsiskleidė gan ryškiai. Net ir valstietis liaudininkas (įdomu – kuris labiau) Alfredas Pekeliūnas, niekada nepraleidžiąs progos kautis už amžiną ir šventą draugystę su nenorinčia draugauti Rusija, savo eiliniu demaršu tik dar kartą išdavė taikomą metodiką. Kalbėdamas žurnalistams jau po svarstymo, pasibaigusio Gruzijos ir Lietuvos šalininkų pergale, A.Pekeliūnas pats nusistebėjo – kodėl jo partijos į Vyriausybę skirtas užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas neateina į Seimą pristatyti tokių rezoliucijų pats? Keistuolis tas valstietis.

Jei tikras „valstybininkas“ (o tik tokie gali kišti nagus prie strateginių reikalų – taip jau sykį sakė Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto šefas) imtų pats pristatyti Seimui rezoliucijas ar jų prašyti, tai reikštų, kad jis ne tik prisiima atsakomybę už sėkmę arba nesėkmę bei padarinius. Tai reikštų, kad jis gerbia ir patį parlamentarizmą. Būtent šito tai jau niekada nebus – ne tautos išrinktųjų reikalas, ką jie sumanė. Seimui analogiškai, lyg iš šalies, primestas Kosovo pripažinimo klausimas, ši Gruzijos rėmimo rezoliucija ir kiti panašūs svarstymai, nuo kurių nusišalina tikrosios „sprendyklos“, yra gera proga išsirieti, save diskredituoti. Juk ten visada atsiras ne tik koks valstietis, bet ir tvarkdarys Egidijus Klumbys ar koks kitas persistengiantis Rusijos advokatas, kuris vėl galės pagąsdinti visus nauja ekonomine blokada ir pateikti idiotiškus aiškinimus, jog Rusija pati esanti gruzinų auka, o Klaipėdą Lietuvai padovanojo Stalinas. Tokiame fone mūsų užsienio politikos architektai atrodo dailiai elegantiški, o su minėtomis kvailystėmis priversti ginčytis konservatoriai ar kokie šiaip raštingi parlamentarai bus ir vėl parodyti baisiais rusofobais.

Populistai ir Rusijos draugystės ištroškę demagogai gaus daugiau balsų, o „valstybininkas“ atrodys jų fone kaip tikras atsakingos politikos ir dar dievai žino ko ramstis. Kai kurio nors iš jų paklaus apie iš „Gazpromo“ pelnų nubyrančias paramas įvairioms jų institucijoms, pastarasis papūs žandukus ir pamojuos rezoliucija, kurios pats nė nekūrė. Taip pat pasakys, kad jį giria Briuselis.

Gauti Briuselio pagyrų – antroji kryptis. Na, bet čia viskas gana paprasta. Yra įgūdžių geriausiai visoje „sąjungoje“ vykdyti Maskvos direktyvas, tad ir su naujuoju „centru“ sunkumų nebus. Tautoje dar gajus požiūris, kad „Sniečkus gynė Lietuvą nuo dar didesnių represijų“, tad į vidaus rinką orientuoti parodomieji Europos Sąjungos derybų su Rusija vetavimai irgi padarys įspūdį. Nesvarbu, kad realiai derybos nusikels porai savaičių, o partnerių įsipareigojimas reikštų tik techninį priminimą Rusijai to, ką ji ir taip gerai žino.

Čia ir prieiname prie esmės. Minėtas demaršas, privertęs gūžtelėti pečiais kaimynus estus, kaip ir Lietuvos atstovų nuolatinis „atsižymėjimas“ Gruzijoje bei Ukrainoje ar kitoje „paribio“ teritorijoje, Rusijos iš esmės neerzina, o Briuseliui patinka. Kodėl? Paprasta – centrui visada reikia paklusnių, o Maskvai tai problemų sukuria tiek pat, kiek „valstybininkui“ Seimo rezoliucijos.

Užtat šalia visų šių „kovų su Rusija“ ir kartu jos „dujinių“ pinigėlių nesikratymo lyg tarp kitko matome vis atgyjančias pastangas prisikviesti Volodią Putiną. Juk, nepaisant abejotinos vertės „antirusiškų“ demaršų, reikia dar ir atiduoti duoklę tokiam šūkiui kaip „gera kaimynystė“. Bėda, kad šis „valstybininkų“ projektas gali pavykti tik su viena sąlyga. Dėdė Volodia nusileis čionai tik tuomet, jei ne tik kad nesapaliosime apie okupacijos žalą, bet dar ir kaip nors imsime patys kvestionuoti jos faktą.

Patys strategai niekada nepripažintų, kad siekia šio to panašaus. Bet ar tai nėra daroma politikuojančių istorikų rankomis bei lūpomis? Atbudęs noras vėl svarstyti, kada buvo ir ar išvis buvo okupuota Lietuva, ir kaip nors „teisiškai“ bei „istoriškai“ sukomplikuoti 1940–ųjų birželį ir vėliau kilusias peripetijas yra kur kas pavojingesnis nei kokio nors mažaraščio Rusijos gerbėjo paklykavimai iš Seimo tribūnos. Šie klyksmai, kaip minėta, irgi turbūt provokuojami sąmoningai. Diskredituoti Seimą yra gerai, nes nebelįs su kontrolės iniciatyvomis. O įtikti ir Maskvai, ir Briuseliui tikras „profas“ sugebės visada.

Atgimimas

Šiandien Lietuva dar drąsesnė ir saugesnė. Ją taip gerai saugo „valstybininkų“ elitas ir strateginiai albinai, kad iškeltas dar vienas klausimas – kam Lietuvai kariuomenė? Jei tikėsime Lietuvos krašto apsaugos ministru, tik tam, kad kankintų vargšus šauktinius ir kenktų mūsų autoritetui NATO. Garbingi aljanso generolai, atvykę į šalį, yra, atrodo, tiesiog meldžiami patvirtinti – didelės kariuomenės nereikia. Žinoma, prieš tai jiems tikriausiai pamelavus, kad absurdiškos reformos kritikai didelės kariuomenės nori.

Įdomu, kas ta „didelė kariuomenė“, kurios dabar atsisakoma? Ar tai ta pati tarnyba, kurią valdžia metų metais tyčia darė tik formaliai privalomą ir suformavo požiūrį, jog tarnauja ten tiktai „luzeriai“? Ji turbūt labai didelė, palyginti su Baltarusijoje ir Kaliningrade dislokuotais taikingų ir draugiškų režimų pulkais? Atsakymas vienas – esame labai drąsūs, jei taip manome. Dar įdomiau tai, kad mūsų drąsa auga tuo pat metu, kaip ir Rusijos „taikingos“ ambicijos.

Seimas, įkvėptas šios drąsos ir visai ne apie tai kalbančių sąjungininkų generolų žodžių, priėmė rezoliuciją, numatančią karo tarnybos reformą – perėjimą nuo šauktinių prie profesinės ir savanoriškos karo tarnybos. Konstitucijoje numatytas karo prievolės institutas išliktų ginkluoto užpuolimo atveju. Nesvarbu, kad Konstitucijos 139 straipsnis nurodo visiems atlikti privalomąją karinę ar alternatyvią tarnybą. Neverta abejoti, kad, pasitelkus Konstitucijos dvasią, galima mėginti paaiškinti, kad tai, kas parašyta, reikėtų suprasti kaip nors kitaip.

Rezoliucijoje rašoma, kad ginkluoto užpuolimo atveju kiekvieno Lietuvos piliečio teisė ir pareiga yra atlikti konstitucinę karo prievolę. Įdomu būtų žinoti, kaip, Seimo narių nuomone, reikėtų tai daryti neturint apie karybą elementaraus supratimo? Eiti mėtytis akmenimis ar „pilėniškai“ apsipilti benzinu ir susideginti protesto vardan?

Krašto apsaugos ministro teiginiai, kad rezervo sudarymą ir privalomus elementarius mokymus atstos savanorių ir šaulių kuopelės, yra kaip prastas anekdotas ar pasityčiojimas nekalbant apie žadėtus ir eksponuotus, stojant į NATO, 2 proc. BVP krašto apsaugos reikmėms, kurie taip ir liko pažadėtais.

Ne kitaip reikia vertinti ir teiginius, kad kiekybę kompensuosime kokybe – profesionalai mat būsią labai „kieti“, nes ypač gerai parengti. Tik štai bėda – dar viena kita Irako ar Afganistano masto misija, ir tie profesionalai, kurie bus likę Lietuvoje, galės apginti vieną nedidelį kaimą.
Niekas, tiesą sakant, neabejoja, kad NATO yra galingas aljansas. Lietuvą, bent jau kol kas, nuo tiesioginių agresijų saugo vien pats jo pavadinimas. Tai faktas, tačiau ne šimtaprocentinė garantija, kad kariuomenė visada bus reikalinga tik misijoms, juolab kad mūsų kaimynai truputį kitokie nei Liuksemburgo.

„Kai mūsų karių misijose Kosove ar Afganistane užsienio generolai dėkoja už mažutės Lietuvos indėlį ir pateikia ją kaip pavyzdį, aš vėl matau tą vėliavą“,– sako ministras J.Olekas ir aš juo tikiu. Visa Lietuvos politika yra orientuota į tai, kad kurtų materialinį ir dvasinį komfortą jos valdžiai.
Anksčiau įpratusi puikuotis gerais rodikliais Maskvoje nomenklatūra pakeitė geografinius orientyrus, o naujoji nomenklatūros karta irgi pasiruošusi neatsilikti. Kariuomenė reikalinga, kad sąjungininkai girtų už misijas, specialiosios tarnybos reikalingos, kad laikytų įslaptintą informaciją apie korupciją ir kitokias „rodiklius gadinančias“ smulkmenas. Diplomatija irgi reikalinga tik tam, kad kuo uoliau parodytų lojalumą net ir labiausiai abejotinos vertės Briuselio ar kitų svarbių partnerių iniciatyvai. Taip nusiteikęs politinis elitas savo ruožtu negali būti nepriimtinas Vakarų partneriams. Visai ne todėl, kad partneriai blogi ar klastingi – jie tiesiog pragmatiški.

Pavyzdžiui, toks V.Orechovas – iškili persona. Šauniosios „Dujotekanos“ akcininkas, neseniai pagautas girtas vairavęs ir viešai aiškinęs, kad apsisvaigino vaistais, bet nepasakęs, ar apsinuodijo „Finliandia“, ar „Absolut“. Seime jis pirmasis pareiškė, jog traukiasi iš Pilietinės demokratijos į socialinę. Kiek žinoma, ir į pilietininkų partiją ponas pareiškimą išstoti, datuotą kovo 31d., atnešė balandžio 1–ąją. Kaip ir galima numanyti – pajuokavo. Dabar aiškėja, kad ir jis, ir kiti penki parlamento pilietininkai partijoje lieka, o štai Seime balsuos kartu su socdemais, kurie į jų lyderį visai neseniai viešai valėsi batus.

Seime visiems paskelbęs, kad jau tampa socdemu, V. Orechovas neskubėjo to pasakyti posėdyje ir laikė savo frakciją nei gyvą, nei mirusią. Dar ketvirtadienio rytą, kai buvo pradėta svarstyti interpeliacija, ši zombių frakcija svarstė, kad dera trauktis iš koalicijos. Ši koalicija jų net nebekvietė į pasitarimus. Jie aiškino balsuosią laisvai – pagal sąžinę. Ir sąžinė buvo griežta – neleido savo balsais neišsaugoti „Dujotekanos“ vyriausybės. Toks apsisprendimas, jei „Gazpromo“ tarpininkų firma už jį dosniai nesumokėjo, yra viena atviriausių ir beprasmiškiausių politinių savižudybių. Paskutinę akimirką G.Kirkilo kabinetas įsikibo į vieną iš šių kelių šiaudų. Nejaugi tikimasi gauti aukštą vietą LSDP sąraše, kuriam reitingai ir taip žada nelengvą dalią?

Vienas iš tos partijos socdemams ir patarėjui Albinui, žinoma, netiko. Nuospaudas jiems apmindžiojusiam A. Matulevičiui „valstybininkai“ negali ne tik palikti Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto. Juos suerzino net pasigirdusios kalbos, kad jis gali tapti naujuoju pilietininkų lyderiu. Užtat ir gimė toks kreivas sprendimas: orechovai ir muntianai, Seime tampantys socdemais, turi likti pilietininkais už parlamento ribų, kad koks klanui neįtikęs politikas, gink Dieve, neišnaudotų šio – šiaip labai jau menko – placdarmo artėjančiuose Seimo rinkimuose. Klanas turi būti saugus iš visų pusių. A.Matulevičius be reikalo taip naiviai tikėjosi pergudrauti strateginį Albiną – tokiuose dalykuose tai neįmanoma.

Atrodo, tai supratęs A.Matulevičius, kuris vienintelis iš dabar jau amžiną atilsį partijos griežtai nepanoro politiškai nusižudyti, dabar rengiasi imti jautį už ragų – artimiausiu metu, kiek žinoma, turėtų paskelbti apie savo prezidentines ambicijas. Tiesa, nelabai aišku, kodėl tik dabar, kai ant kaktos seniai parašyta, kad norima. Na, bet geriau jau vėliau nei niekad.

Bet ir čia laukia labai jau sunkiai įveikiamas įdirbis. Lietuvoje įprasta kandidatams į prezidentus taikyti panašius kriterijus kaip ir Zvonkei. Reikia „kietai“ atrodyti ir sudaryti įspūdį, kad kol kas nieko bloga nepadarei. Dar būtina kuo ilgiau maivytis ir auginti reitingus neprisipažįstant, kad ketini balotiruotis. Tauta turi pati paprašyti balotiruotis – reikia kokių nors inteligentų laiškų, maldaujančių tautos atstovų prašymų. Dalia Grybauskaitė dabar esanti populiariausia – kaip tik toks atvejis. Niekur nepasakiusi, kad balotiruosis, ponia reitinguose yra populiariausia, nors niekas negirdėjo ir jos nuomonių apie svarbiausias politines aktualijas: „Leo LT“, Valstybės saugumo departamento skandalą, oligarchiją ir kt. Tiesa, ji kartais pasako, kad Vyriausybė dirba ne visai gerai, tačiau tą greitai supras ir kalbės net darželinukai. Tiesa, ji dar paskelbta gera Europos komisare, o tai irgi beveik žygdarbis, nes šitai šaliai mirtinai reikia tokių blizgučių kaip „metų europietis“. Čia jai neturėtų būti sunku – iki pat 1990–ųjų sėdint aukštojoje partinėje mokykloje nebuvo sunku išmokti teisingai vykdyti generalinę liniją, kad ir kokia ji būtų. Politikas, kuris turi aiškią poziciją ir nemėgsta ceremonijų, gali būti netgi laikomas išsišokėliu. Na, bet kai kurie taip lengvai mirti nenori – ką darysi.

"Atgimimas"

Po pusantrų metų pertraukos tinklapis vėl atgijo, emigravęs į wordpress.com erdvę: asmeninis VEGANAS.TK, egzistavęs nuo 2002 metų liepos mėnesio (kairėje - šio seno tinklapio fragmentas - flamenko tema), virto VEGANAS.WORDPRESS.COM. Nors angliškos dalies nebebus, kitos senos geros tradicijos bus tęsiamos, pvz., svetainė susidės kiek iš blogo (tinklaraščio), tiek iš fiksuotų svetainės temų. Dalis vaizdų bus skolinama iš kitų e-erdvių (atitinkamai bus paminėtos galiojančios darbams autorinių teisių licencijos: viešo naudojimo, sąžiningo naudojimo arba įvairių rūšių Creative Commons - jokių ©) - visa kita liks autentiška: kiek tekstai, tiek nuotraukos, karikatūros ir kt.

Šioks toks DISCLAIMER'is: Už komentarus autoriai neatsako - už juos tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn už įvairius neteisėtus veiksmus. Autoriai taip pat pasilieka teisę šalinti įžeidžiančius komentarus.

]]>