„Laimė tarp protingų žmonių yra rečiausias dalykas, kokį man teko pažinti“ – šie žodžiai priklauso ne kam kitam, o garsiam rašytojui ir žurnalistui, Nobelio premijos laureatui Ernestui Hemingvėjui. Šis žmogus savo gyvenime susidūrė ir su daugybe protingų žmonių, ir su laimės trūkumu – Hemingvėjus pergyveno du pasaulinius karus, Didžiąją depresiją, keturias žmonas ir nežinomą skaičių nesėkmingų meilės romanų, iš kurių nei vienas nepadėjo jam tapti laimingam. Galų gale, 1961 metais, rašytojas baigė gyvenimą kraupia savižudybe.

Karti Hemingvėjaus frazė kilo iš jo gyvenimo patirties. Patikrinti jos teisingumą kokiais nors tyrimais ar statistiniais duomenimis nėra įmanoma – vien jau dėl to, kad patį intelektą apibrėžti ar juo labiau išmatuoti yra labai sunku. Ne ką lengviau yra ir išmatuoti laimės „kiekį“. Ar vakarėlių liūtė Paris Hilton yra laimingesnė už paralyžuotą fizikos genijų Stephen Hawking?

Vis dėlto, tai, kad protas ar žinios toli gražu neužtikrina laimės bendrąja prasme, pastebi ne vienas sociologas. Manau, kad daug tokių pavyzdžių, geriau pagalvoję, rastume ir savo gyvenime. Tačiau kas gi lemia tokią tendenciją? Mažai tikėtina, jog „laimingumo“ lygis yra nurodomas genuose ir tie, kurie buvo apdovanoti aukštu intelektu, atitinkamai nukentėjo laimės srityje – vadinasi, jį lemia kažkokios išorinės priežastys.

Vakarų visuomenė nėra linkusi garbinti protingų žmonių taip, kaip garbina atletus ar kitas įžymybes. Pabandykite ir patys įvardinti dešimt sportininkų ir dešimt Nobelio premijos laureatų – ką pavyks padaryti lengviau? Nepaisant to, jog dalis jų tampa itin garsiais (kas nežino Alberto Einšteino?), labai daug itin aukšto intelekto žmonių darbuojasi toli gražu ne prestižinėse profesijose. Tą rodo Mensa, organizacijos, į kurią patenkama tik turint aukštesnį nei 98 proc. žmonių IQ, narių duomenys.

Šalių, kuriose pagrindinis žmonių tikslas yra kaupti turtą, švietimo ir auklėjimo sistemos „mėgsta“ filmų, karo ir sporto, o ne intelektinių pasiekimų herojus. Aukštu intelektu išsiskiriantys žmonės dažnai nesiskundžia savo gyvenimu, tačiau tik maža jų dalis pasiekia verslo ar visuomeninės padėties viršūnes.

Anot sociologų, tokių skirtumų šaknys slypi dar ankstyvoje jaunystėje. Vaikai vystosi keturiomis kryptimis: intelektine, fizine, emocine (psichologine) ir socialine. Mokykloje protingiausi vaikai paprastai yra paliekami už įvairių veiklų ribų – jie yra „keisti“, jie yra „moksliukai“, jie yra socialiniai autsaideriai. Kitais žodžiais tariant, tokių vaikų socialinis išsivystymas atsilieka nuo jų intelektinio ar fizinio išsivystymo – sričių, kuriose vaikas gali pats susikurti galimybes tobulėjimui.

Itin protingų vaikų emocinis vystymasis, apibrėžiamas jų sugebėjimų tvarkytis su rizikingomis ar stresą keliančiomis situacijomis, taip pat yra lėtesnis nei vidutinio jų bendraamžio. Tokią situaciją dažnai skatina ir suaugusieji, tikėdami, jog protingi vaikai dėl savo intelektinio pranašumo gali susidoroti su bet kokiais iššūkiais. Tą galima pastebėti ir tiksluose, kuriuos nemažai tėvų sąmoningai ar nesąmoningai iškelia savo vaikams – įstoti į universitetą, padaryti puikią karjerą ar tapti geru sportininku. Tuo tarpu į emocinį ir socialinį vystymąsi yra numojama ranka, manant, jog tai ateis savaime.

Toks požiūris neišvengiamai sukuria atvejus, kuomet itin gabūs vaikai neturi nei žinių, nei įgūdžių įveikti iškilusią kliūtį, bet yra paliekami vieni – suaugusieji nesupranta, kad/kodėl jiems reikia pagalbos, o bendraamžiai nenori per daug bendrauti su vaikais, socialinių lyderių laikomais autsaideriais. Rezultatas nėra stebinantis – vakarų visuomenėse yra daugybė itin protingų žmonių, kurių socialinis vystymasis yra kur kas lėtesnis už kitų žmonių, kas atitinkamai lemia sunkumus įveikiant gyvenimo iššūkius. Tam patvirtinti pakanka net ir kiek groteskiško kalėjimų pavyzdžio – kalinių tarpe, lyginant su visuomene, didesnio nei vidutinio intelekto žmonių santykinė dalis yra didesnė.

Šią situaciją netiesiogiai keičia didėjantis kompiuterinių technologijų populiarumas, kadangi šios technologijos dalinai izoliuotiems „moksliukams“ suteikia idealią terpę tiek bendrauti, tiek kurti. Tačiau nors tai ir sušvelnino jų socialinį atsiskyrimą (su kiek ciniška gaidele – vien jau dėl to, kad buvo suvoktas tokių „atsiskyrėlių“ potencialas), jau minėti socialinio ir emocinio išsivystymo skirtumai niekur nedingo. Tiek vaikai, tiek suaugusieji, išsiskiriantys aukštu intelektu, daugumoje situacijų vis dar yra socialiniai autsaideriai, įskaitant ir jų įgūdžius susirandant partnerį ar atliekant tėvų vaidmenį. Kaip tai įtakoja asmeninę laimę, numanyti nėra sunku (žr. Hemingvėjaus pavyzdį įrašo pradžioje). Prie šio teiginio galima pridėti ir tai, kad didesnis intelektas paprastai lemia ir didesnį įžvalgumą ir smalsumą, kas atitinkamai įtakoja ir pasaulio suvokimą – žmogus, pažįstantis pasaulį tik iš realybės ir komedijų šou, greičiausiai bus laimingesnis už tą, kuris aktyviai domisi, kaip yra sprendžiama globalinio atšilimo problema.

Tai yra vienas iš galimų požiūrių. Ir jis nebūtinai yra teisingas.

Taip, didesnis intelektas gali, pavyzdžiui, lemti didesnį pastabumą pasaulyje vykstančių neteisybių atžvilgiu, kas atitinkamai sukels daugiau skausmo nei nežinojimas. Tačiau, visų pirma, toks pastabumas taip pat gali padėti pamatyti ir gerus dalykus, kurių kitaip nebūtų galima pastebėti. Antra, atsiranda galimybė ką nors pakeisti.

Kitas atvejis. Ar kvaili/buki/nemokšiški žmonės (paprastumo dėlei pavadinsiu juos žmonėmis X, o politinio korektiškumo dėlei pasakysiu, kad turiu omenyje teorinį atvejį, o ne realią žmonių grupę) iš tiesų yra laimingesni? Vargu. Laimė nėra liūdesio ar skausmo nebuvimas – ji yra džiaugsmas ar malonumas. Pati laimės sąvoka remiasi ne tuo, kuo ji nėra, o tuo, kuo yra. Žmonės X negyvena – jie tik stengiasi išgyventi. Jie nejaučia stipraus liūdesio ar pykčio dėl to, kas vyksta aplink juos; tačiau kartu nejaučia ir stipraus džiaugsmo, vietoje to pripildydami savo gyvenimus apatijos. Prie to jie yra įpratę ir nieko daugiau nesitiki. Žmonės X neskaito knygų ir neturi grandiozinių svajonių, muzika jiems – tik fono triukšmas, o jų ambicijos apsiriboja didesniu namu ar naujesniu automobiliu. Tam, kad pasipuikuotų prieš kaimynus. Ar tai yra laimė? Nežinau.

Dar vienas pastebėjimas. Jei intelektas (be kitų dalykų) yra galia panaudoti savo protą iškilusioms problemoms spręsti, peršasi išvada, jog skundimasis, kad aukštas intelektas yra kliūtis laimei pasiekti, pats savaime yra nelogiškas. Juk jei intelekto pagalba galima išspręsti problemas (įskaitant ir asmenines), tuomet ar panašūs skundai nėra tik noras paslėpti vengimą jas spręsti?

Tai tiek lietingo pirmadienio pamąstymų. Būtų įdomu išgirsti jūsų nuomonę – ar aukštas intelektas ir didelė laimė gali eiti greta, ar Hemingvėjus vis dėlto buvo teisus ir „protingųjų prakeikimas“ egzistuoja?

Neseniai teko dar kartą žiūrėti filmą „Memento“, o šįvakar, beklaidžiodamas internete, kaip tyčia aptikau keletą greičiausiai girdėtų, bet gana naudingų patarimų, skirtų padėti lengviau įsiminti bet kokio pobūdžio informaciją. Manau, jog bent dalis jų pravers ir jums. Taigi:

1. Grupavimas

Šio metodo esmė – norimos įsiminti informacijos suskaidymas į mažesnes ir lengviau įsimenamas dalis ar grupes. Tai geriausiai veikia tuomet, kai duomenų eilės seka yra nesvarbi (pavyzdžiui, pirkinių sąrašas).

Grupavimo metodas yra itin efektyvus įsimenant daugelio skaitmenų skaičius – pavyzdžiui, numerį 351961438 lengviau prisiminsite, jį suskaidę į 351, 961, 438 ar netgi 35, 19, 61, 438. Po šios procedūros gautas skaičiaus dalis galite įsiminti įprasto kartojimo būdu ar, kas būtų dar veiksmingiau, bandydami surasti kokį nors ryšį tarp atskirų dalių. Galbūt antroji skaičiaus dalis yra labai panaši į tai, ką gautume pirmą dalį padauginę iš dviejų; galbūt sutampa vidurinieji skaitmenys ir t.t.

Panašiai galima išskaidyti ir žodžius. Tai ypač praverčia mokantis užsienio kalbą – pavyzdžiui, jei jums yra itin sunku įsiminti žodį „together“, išskaidykite jį į „to“ + „get“ + „her“. Galbūt bus lengviau, net ir nevizualizuojant šios frazės reikšmės ;)

Grupavimo metodo principas iš dalies tinka ir įsimenant sąrašus. Pavyzdžiui, jei jums reikia nusipirkti bulvių, pieno, salotų, duonos, Red Bull ir sausainių, sąrašą perkurkite taip: bulvės, salotos; pienas, Red Bull; duona, sausainiai. Dvi daržovės, du skysčiai, du miltiniai produktai. Pamiršę kurį nors iš pirkinių, bent jau žinosite, kuriai grupei jis priklauso – tas greičiausiai labai padės bandant prisiminti.

Beje, vienas įdomus faktas – psichologai, tyrinėję žmonių atmintį, aptiko, jog žmonės trumpalaikėje atmintyje gali saugoti nuo 5 iki 9 dalykų. Kurdami informacijos „grupes“, pasistenkite įtilpti į šį diapazoną.

2. Rimavimas

Tai yra pats paprasčiausias ir dažniausiai naudojimas būdas, išnaudojantis mūsų polinkį lengvai prisiminti besirimuojančius dalykus. Jį galima labai sėkmingai derinti ir su grupavimo metodu, ypač bandant įsiminti skaičius. (pavyzdžiui, 271104190 į besirimuojantį 271–10–41–90 ar pan.).

3. Susiejimas

Vienas iš veiksmingiausių, tačiau gana daug fantazijos reikalaujančių metodų. Naudojantis juo, galima įsiminti itin didelį informacijos kiekį (pavyzdžiui, man asmeniškai vieno seminaro metu teko stebėti, kaip pranešėjas paeiliui išvardina visas iš anksto įsimintas vienos kortų kaladės kortas; ir ne, tai nebuvo fokusas :) ). Metodo esmė – mintyse vaizdingai susieti du norimus įsidėmėti objektus. Jei jų yra daugiau nei du – pirmąjį objektą susieti su antruoju, antrąjį su trečiuoju ir t.t. – prireikus, jums pakaks prisiminti tik pirmąjį objektą, o visa likusi grandinė išsirutulios be didesnių pastangų.

Pavyzdys. Jums reikia eilės tvarka įsiminti šiuos dalykus: katę, kopūstą, kompiuterio laidą, kaklaraištį, benzino kanistrą, mobilųjį telefoną, gitarą, šunį ir nagų laką. Jei bandysite visa tai įsidėmėti įprastais būdais, spėju, kad užtruksite gana nemažai. Tuo tarpu susiejimo metodu įsiminimas atrodytų daugmaž taip:

1. Pirmieji du objektai – katė ir kopūstas. Užsimerkite ir mintyse įsivaizduokite pagrindinį objektą (katę) kaip nors susijusį su šalutiniu objektu (kopūstu). Pavyzdžiui, katė, šlamščianti kopūstą. Nesvarbu, kad skamba kvailai. Tiesiog įsivaizduokite. Ir kuo ryškiau bei kuo neįprastesnis vaizdas – tuo geriau. Ir neskubėkite – tegu susikurtas vaizdinys lieka jūsų atmintyje.
2. Žengiame žingsnį į priekį. Kopūstas ir kompiuterio laidas. Šįkart kopūstas jau yra pagrindinis objektas. Įsivaizduokite didelę žalią kopūsto galvą, apvyniotą kompiuterio laidu.
3. Dar vienas žingsnis. Kompiuterio laidas – pagrindinis objektas, kaklaraištis – šalutinis. Na, tiesiog įsivaizduokite kompiuterio laidą, prie kurio galo yra pririštas kaklaraištis.
4. Kaklaraištis ir benzino kanistras. Įsivaizduokite kaklaraištį, apvyniotą apie benzino kanistro rankeną.
5. Ir taip toliau, kol prieisite iki šuns ir nagų lako.

Puiku. Dabar jums tereikia prisiminti pirmąjį objektą – katę. Vos tik apie ją pagalvosite, atmintis paslaugiai pateiks nesenai įsimintą vaizdą – katę, skaniai šlamščiančią kopūstą. O dabar atskirai nuo jos įsivaizduokite kopūstą. „Išvysite“ aplink jį apvyniotą kompiuterio laidą. Įsivaizdavę laidą, „pamatysite“ kaklaraištį ir taip toliau iki pergalingos pabaigos. Ką tik be didesnių pastangų įsiminėte devynetą visiškai nesusijusių objektų – tačiau jei jų reikėtų įsiminti trisdešimt devynis, situacija iš esmės nesikeistų. Tiesiog ilgiau užtruktumėte vaizduotėje kurdami objektų „poras“.

Susiejimo metodas yra itin veiksmingas dėl vienos įdomios mūsų atminties savybės – mes esame linkę kur kas geriau įsiminti vaizdinę, o ne kitokio pobūdžio informaciją. Mes galime prisiminti konkretaus žmogaus veido išraišką, pastebėtą prieš daugelį metų, tačiau pamiršti, ką skaitėme vos prieš keletą minučių. Tuomet kodėl šios atminties savybės nevertėtų palenkti savo naudai?

4. Kartojimas prieš miegą

Dar vienas senas ir gerai patikrintas triukas. Naudojantis šiuo metodu, jums reikėtų pasikartoti norimą įsiminti informaciją prieš pat einant miegoti. Tuomet miego metu jūsų sąmonė gautą informaciją „sudėlios“ sistemingai ir efektyviai, o pabudę ryte ją lengvai atsiminsite. Psichologai taip pat yra nustatę, jog jei prieš užmigdami kurį laiką pagalvosite apie jus kankinančias problemas, bus labiau tikėtina, jog kitą dieną joms rasite gerą sprendimą.

5. Bandykite nebandydami

Paskutinis ir savotiškai post factum situacijai skirtas patarimas. Greičiausiai esate ne kartą susidūrę su situacija, kuomet atkakliai bandėte prisiminti jums tikrai gerai žinomą dalyką – ir veltui. Nepaisant visų jūsų pastangų, šis atminties „blokas“ niekur nedingo. Tokiu atveju geriausias sprendimas yra gana netikėtas – tiesiog nustoti bandyti prisiminti ir vietoje to susikoncentruoti ties kuo nors kitu. Greičiausiai maloniai nustebsite, kai po kiek laiko jums reikalinga informacija tarsi automatiškai atsiras mintyse.

Taip nutinka dėl to, jog net ir nustojus stengtis, jūsų sąmonė vis dar ieško minėtos informacijos ir pateikia ją vos tik radusi. Kartais ši informacija yra užblokuojama bandymų ją prisiminti metu – tačiau jūs ją sėkmingai prisiminsite, vos tik bus panaikintas toks blokas (kitaip tariant, kai nustosite bandę prisiminti). Svarbų vaidmenį tame vaidina ir nesėkmingo atminties „gaivinimo“ metu patiriamas stresas.

Taigi, memento. Be mori.

Visų pirma – kas gi yra tas polifazinis miegas? Trumpai kalbant – metodas, leidžiantis miego laiką suskaidyti į atskiras dalis, kiek įmanoma padidinant vadinamąją REM (rapid eye movement) fazę (jos metu apytiksliai dešimčiai minučių pagreitėja smegenų skleidžiamos bangos, širdies ritmas ir kvėpavimas; be to, dažniausiai sapnuojama būtent per REM fazę) ir sumažinant ne REM fazių laikotarpius. Rezultatas – žmogus per parą miega apytiksliai tik tris valandas, pailsėdamas tiek pat, kiek įprasto miego režimo besilaikantys žmonės.

Tokia miego kontrolė yra pasiekiama per treniravimąsi vos tik užmigus iškart panirti į REM būseną ir išlikti ten iki pabudimo. Tačiau polifazinis miegas turi vieną rimtą trūkumą – būtinybę miego laikotarpius išskaidyti tolygiais intervalais visos paros metu. Paprastai yra rekomenduojama rinktis 20-30 minučių trukmės pasnaudimus, pakartojamus kas 4 valandas. Kaip galima nesunkiai nuspėti, toks režimas tinka tik labai nedideliam žmonių ratui, kadangi dienotvarkėje paprastai figūruoja darbas, studijos ar kiti užsiėmimai, kurių metu žmogus, pabandęs pusvalandį pasnausti, būtų mažų mažiausiai nesuprastas. Tuo tarpu pasirinkto miego režimo laikymasis yra itin svarbus – miegodami polifaziniu būdu, jūs daugiausiai galite praleisti vieną suplanuotą pasnaudimą. Tačiau tai padarius, laikui bėgant jūsų dėmesingumas ir energija ims nykti tiesiog minutėmis. Bandydami praleisti ir antrąjį pasnaudimą, jūs paprasčiausiai... na, užmigsite. Be to, dalis polifaziniu būdu miegančių žmonių kaip vieną pasekmių nurodo ir padidėjusį apetitą, dažnai anksčiau neypatingai mėgtiems dalykams, pavyzdžiui, vynuogių sultims – spėjama, jog taip organizmas kompensuoja medžiagas, kurios anksčiau buvo pagaminamos kitų miego fazių metu.

Vis dėlto, jei, pavyzdžiui, jūs dirbate namuose ar prieš akis nusimato ilgas savarankiškų studijų laikotarpis, polifazinis miegas gali suteikti didelių privalumų. Visų pirma, tai yra mažiausiai 3-4 valandomis ilgesnė para, antra, praktiškai nepertraukiamas darbas, kas kai kuriais atvejais gali būti itin naudinga. Be to, polifaziniu būdu miegantys žmonės dažnai teigia, jog jaučiasi kur kas energingesni nei anksčiau. Tačiau nereikia būti naiviems ir manyti, jog prie tokio režimo galima pereiti per keletą dienų – net ir ištvermingiausiems žmonėms visiškai prisitaikyti prie polifazinio miego greičiausiai prireiktų kelių savaičių. Beje, įdomus faktas – vandens žinduoliai (delfinai, banginiai ar kt.) taip pat miega polifaziniu miegu. Teigiama, jog tokį režimą praktikavo ir nemažai garsių žmonių, pavyzdžiui, Leonardas da Vinčis, Napoleonas, Bendžaminas Franklinas, Vinstonas Čerčilis ar Tomas Edisonas (kuris, be to, dar buvo sugalvojęs varžytis su Nikolu Tesla dėl kuo mažesnės miego trukmės).

Jei kas nors turėtų pakankamai drąsos paeksperimentuoti su polifaziniu miegu, toliau pateiksiu keletą patarimų, praversiančių keičiant savo miego režimą. Visų pirma, tokiam eksperimentui reikėtų pasirinkti laiką, kuomet visiškai valdote savo dienotvarkę – pavyzdžiui, atostogų metu. Ištverti įprastą darbo dieną, bandant prisitaikyti prie polifazinio miego, yra praktiškai neįmanoma – nemažą laiko dalį greičiausiai jausitės kaip zombis.

Antra, susiraskite kokį nors didelį projektą ar sudėtingą užsiėmimą – jei nesijausite užimtas, yra rizika, jog greitai sugrįšite prie įprasto miego režimo. Pastangų ir dėmesio sukoncentravimas šiuo atveju yra labai naudingas dalykas. Be to, pradžioje, kol įprasite prie griežto miego grafiko, pravers ir įprasti žadinimo(si) triukai – pavyzdžiui, itin garsi muzika kompiuteryje, nustatyta groti po pusvalandžio. Sunkiausias ir mažiausiai produktyvus bus pirmųjų 3-10 dienų laikotarpis. Jei per tą laiką planuojate, pavyzdžiui, rašyti straipsnius į kokį nors leidinį, būkite atsargūs – redaktorius gali ir išsigąsti jūsų minčių tėkmės ;)

Adaptavimosi laikotarpiu taip pat vertėtų atkreipti dėmesį ir į valgomą maistą. Internete yra teigiama, jog šiuo metu labai padeda apelsinų ir obuolių sultys, taip pat daržovių dominavimas valgiaraštyje bei riebaus maisto vengimas.

Apytiksliai po dešimtos dienos, jūs imsite automatiškai pabusti nuo užmigimo praėjus apytiksliai pusvalandžiui. Dažnai tai tiesiog sutampa su sapno pabaiga; tačiau ir kitais atvejais greičiausiai bus nesunku pabusti be žadintuvo ir jaustis visiškai pailsėjusiam.

Kalbant apie šalutinius polifazinio miego efektus, taip pat reikėtų paminėti, jog jūsų sapnai greičiausiai taps itin ryškūs ir intensyvūs, be to, jūs juos prisiminsite itin tiksliai. Dėl šios priežasties dažnai košmarus ar kitokio pobūdžio „sunkius“ sapnus patiriantiems žmonėms polifazinis miegas gali būti ne itin malonus. Taip pat vertėtų nusiteikti gana įdomiam nepertraukiamo laiko efektui, kadangi miegant polifaziniu miegu, dienos ir nakties ribos, anksčiau aiškiai atskirtos ilgo miego laikotarpio, išnyksta.

Galų gale, nereikėtų pamiršti ir to, jog polifazinio miego poveikis žmogui vis dar nėra nuodugniai moksliškai ištirtas. Kitaip tariant, use at your own risk. O pasiskaityti apie kitų žmonių patirtį pereinant prie polifazinio miego galite, pavyzdžiui, čia.

Dar smagiau yra tai, jog vos pabudę mes dažnai sugebame pademonstruoti įspūdingas savo vaizduotės galimybes, sugalvodami sau kalną pasiteisinimų, kodėl galime dar šiek tiek pasnausti ar kodėl apskritai vertėtų nesikelti – pradedant nuo to, jog lovoje yra maloniai šilta ir baigiant tuo, jog nieko blogo nenutiks, jei, pavyzdžiui, praleisime vieną paskaitą universitete.

Žmonės šią problemą sprendžia įvairiais būdais – žadintuvą pasideda kuo toliau nuo savęs (arba kuo giliau po savimi), stengiasi anksčiau eiti miegoti, prie lovos pasistato atidarytą Red Bull skardinę, kad ryte galėtų greitai gauti dozę kofeino... Tačiau viskas atsiremia į vieną pagrindinį principą – sąmoningos valios naudojimą, bandant save įtikinti išsiropšti iš lovos. O problema slypi tame, jog vos tik pabudę jūs greičiausiai patiriate savotišką „mąstymo miglą“, visus jūsų sprendimus nukreipiančią viena linkme – kaip dar šiek tiek pamiegoti. Šioje būsenoje jūs galite atsikelti iš lovos, nueiti į kitą kambario galą, išjungti žadintuvą ir grįžti į lovą „dar penketui minučių“ – toks sprendimas tuo metu jums atrodys visiškai logiškas. O prisiminę šią situaciją vidurdienį, greičiausiai niekaip negalėsite suprasti, kas jus tąkart privertė elgtis taip kvailai.

Patyrę tokią situaciją, dauguma žmonių vėl bando imtis įvairių savidisciplinos priemonių – pasiruošia du ar tris žadintuvus, naudojasi kitais rafinuotesniais būdais... Ir dar kartą padaro tą pačią klaidą. Jei jūs norite atsikelti anksti, daugiau disciplinos ryte jums nepadės. Disciplina yra veiksminga tuomet, kai blaiviai mąstote – o ne tada, kai esate vedami užsimiegojusių smegenų.

Geriau pabandykite pažvelgti į šią problemą iš kitos pusės. Tai, kas jums trukdo atsikelti ryte, yra sąmoningas protas. Tai gal vertėtų atsikratyti šio trukdžio? Ir ne, aš nekalbu apie stiklinę galinčio degti skysčio vos tik atsibudus. Pamąstykite, ar jūs sąmoningai apgalvojate, kada turėtumėte įkvėpti? Sumirksėti? Pradėti virškinti į skrandį patekusį maistą? Vargu – tačiau šiuos veiksmus vis tiek sėkmingai atliekate. Tuomet kodėl to paties principo nepabandžius pritaikyti ir atsibudimo „procesui“?

Tai, ką turiu omenyje, galima susumuoti keliais žodžiais – įpraskite keltis taip, kad tai taptų nesąmoningu įgūdžiu. Praktikuokitės kiekvieną rytą arba, jei tai nepavyksta, netgi dienos metu, susikūrę sąlygas, kuo panašesnes į įprastą prabudimą. Po kiek laiko jūsų pasąmonė perims šį veiksmą ir visą procedūrą pradės leisti „autopilotu“.

Pats įprotis yra ugdomas gana paprastai. Tiesiog įpratinkite save šokti iš lovos iškart, kai tik suskamba žadintuvas. Neleiskite sau nei sekundės galvoti: suskamba žadintuvas – šokate, griūvate ar šliaužiate iš lovos. Jei turite pakankamai valios, šį procesą galite patobulinti, pavyzdžiui, įtraukdami gilų įkvėpimą, pasirąžymą ir tik tuomet – išlipimą iš lovos. Trys tokie rytai ir minėtą procedūrą jau pavyks atlikti sąlyginai lengvai. Savaitė – ir jau bent iš dalies įsijungs „autopilotas“. Svarbiausia yra įprasti tokią procedūrą vykdyti nesąmoningai ir vos tik gavus žadintuvo „signalą“ – tuomet, kol įsijungs jūsų loginis mąstymas, jūs jau būsite įveikę sunkiausią dalį, kitaip tariant, išlipę iš šiltos gundančios lovos. Jei beveik visada keliatės tuo pačiu laiku, ilgainiui tam gali net nebereikėti žadintuvo – mūsų pasąmonė be kitų įspūdingų sugebėjimų turi ir tikslų vidinį laikrodį, todėl nenustebkite, vieną kartą prabudę likus porai minučių iki numatyto žadintuvo skambėjimo laiko.

Lengvų rytų!

Su atidėliojimu, kitaip tariant, užduočių atidėjimu iki pat paskutinės minutės, galime susidurti daug kur. Tai gali būti problema tiek asmeniniame gyvenime, tiek studijų metu, tiek darbe, tiek visur kitur – manau, kad tik itin retas žmogus galėtų muštis į krūtinę ir sakyti, jog niekada neiškeitė darbo, kurį galima kuriam laikui atidėti, į kokį nors malonumą. Jei jūs esate vienas iš tokių retenybių, maloniai prašau pasisakyti komentaruose. Tokio atidėliojimo pasekmės gali būti įvairios – trumpalaikis malonumas gali kainuoti praleistas galimybes, įtemptas darbo valandas, stresą, apmaudą ar, geriausiu atveju, kaltės jausmą. Bet kaip gi būtų galima save priversti atsispirti pagundai atidėlioti?

Pakeiskite „turiu padaryti“ į „noriu padaryti“

Pagrindinė atidėliojimo priežastis – mąstymas, jog jūs turite kažką padaryti. Kai sau tai sakote, jūsų sąmonė automatiškai padaro logišką išvadą – kadangi jūs turite kažką padaryti, tai reiškia, jog jūsų atžvilgiu yra vykdoma savotiška prievarta. O ką gi mes darome, kai mus kas nors verčia ką nors padaryti? Imame priešintis ir tampame nepatenkinti. Sąmonė, tai puikiai žinodama, mums paslaugiai pasiūlo išeitį, gynybinį mechanizmą – atidėliojimą, leidžiantį išvengti nemalonaus priešinimosi jausmo. Tuo tarpu kai jums paskirtos užduoties atlikimo data grėsmingai priartėja, su užduotimi susietą pasipriešinimo jausmą užgožia kur kas didesnis neatlikimo baimės skausmas ir „blokuojantis“ mechanizmas nustoja veikęs.

Puikus būdas to išvengti – įtikinti save, jog jūs norite atlikti tą užduotį. Svarbu suprasti, jog jums nereikia daryti nieko, ko nenorite. Tam tikros užduoties neatlikimas gali turėti rimtų pasekmių, tačiau jūs visada turite teisę rinktis. Visi jūsų sprendimai, kuriuos esate padarę iki šiol, atvedė jus į ten, kur dabar esate. Darykite kitus sprendimus – seks ir kiti rezultatai. Tačiau jei jūs esate tikri, jog siekiate to, ko tikrai norite, neturėtų būti sudėtinga sau pasakyti, jog jūs laisva valia apsisprendžiate atlikti tam tikrą užduotį – atidėliojimas yra mažai tikėtinas, kai mes darome tai, ką patys pasirenkame daryti. Pagalvokite, pavyzdžiui, apie mėgiamo TV serialo žiūrėjimą. Ar dažnai tai atidėliojate?

Pakeiskite „baigti tai“ į „pradėti tai“

Jei galvosite apie užduotį kaip apie vieną milžinišką darbą, galima drąsiai spėti, jog jums vienu ar kitu momentu nepavyks išvengti atidėliojimo. Susikoncentravus tik ties mintimi pabaigti tam tikrą darbą, kuomet net negalima aiškiai įsivaizduoti visų reikalingų žingsnių, nesunku pajusti savo bejėgiškumą. Kai kuriems žmonėms tai veikia atvirkščiai ir sukelia entuziazmo pliūpsnį, tačiau net ir jis išsilaiko gana neilgai. Jei sakysite sau „šiandien turiu sumokėti visus mokesčius“ ar „turiu užbaigti šią ataskaitą“, tikėtina, jog jausite, kaip bus sunku tai padaryti ir norėsite atidėti užduotį.

Sprendimas? Mintyse suskaldykite užduotį į mažas dalis, užuot galvoję, kaip padarysite visą darbą. Pakeiskite „kaip aš visa tai padarysiu?“ į „kokį mažą žingsnelį galėčiau žengti dabar?“. Tokius žingsnelius galėsite žengti kur kas lengviau, o po tam tikro jų skaičiaus netruksite pamatyti, jog priartėjote ir prie viso darbo pabaigos.

Pakeiskite perfekcionizmą į leidimą sau būti žmogumi

Dar vienas klaidingo mąstymo, galinčio vesti į nuolatinį atidėliojimą, pavyzdys yra per didelis perfekcionizmas. Jei galvosite, jog turite pirmu bandymu idealiai atlikti užduotį, gali būti, jog jūs apskritai nepradėsite nieko daryti. Vėlgi, viskas atsiremia į logiką – tikėjimas, kad privalote būti idealus, yra užtikrintas receptas stresui, o patirtą stresą jūs netruksite pasąmoningai susieti su užduotimi, taip įtikindami save jos vengti. Perfekcionizmą gana efektyviai „gydo“ priartėjęs terminas, kuomet perfekcionistas, nebegalėdamas visko atlikti idealiai, pasako sau, jog dėl to yra kaltas laiko trūkumas ir taip iš dalies atsikrato kaltės jausmo. Tačiau jei konkretus laikotarpis nėra nurodytas, perfekcionizmas gali priversti jus atidėlioti užduoties atlikimą neribotą laiko tarpą.

Tiesiog suteikite sau leidimą būti žmogumi. Netobulas darbas, atliktas šiandien, visada yra geresnis už tobulą, tačiau niekada neužbaigiamą darbą. Perfekcionizmas yra glaudžiai susijęs ir su ankstesniu patarimu. Neplanuokite visko padaryti pirmu bandymu. Didelę ir tobulai atliktą užduotį savo mintyse pakeiskite mažu ir netobulu pirmuoju žingsniu. Pirmas bandymas gali būti labai nevykęs, bet jūs jį galėsite daugybę kartų tobulinti. Jums reikia parašyti 10000 žodžių darbą? Pradėkite nuo mažo pusšimčio žodžių paragrafo. Tai jau bus darbo pradžia.

Pakeiskite nepasitenkinimą į užtikrintą malonumą

Kaip jau minėta anksčiau, svarbu nesieti užduoties su nepasitenkinimu. Įsivaizduokite, jog užduoties atlikimas atims iš jūsų galimybę mėgautis kokiais nors malonumais ar privers ilgas valandas dirbti vienatvėje ir turėsite puikų būdą „pasidžiaugti“ dar viena atidėliojimo sesija.

Šiuo atveju problemą išspręs radikaliai priešingas elgesys. Susikoncentruokite ties linksmomis savo gyvenimo sferomis, o darbo laiką paskirstykite tarp jų. Taip, tai skamba keistokai, tačiau atvirkštinė psichologija yra nepaprastai veiksmingas dalykas. Iš anksto nuspręskite, jog didžiąją dalį laiko skirsite mėgstamiems užsiėmimams, o likusį laiką numatykite užduočiai atlikti. Jei žvelgsite į savo darbo laiką kaip į retą dalyką, o ne kaip į nekontroliuojamą monstrą, praryjantį visą jūsų laiką, darbo metu jums bus kur kas lengviau susikaupti ir dirbti efektyviai. Kai galėsite sau pasakyti, kad „šią savaitę leidžiu tau dirbti tik 10 valandų“, jūsų produktyvumas žaibiškai šoktels į viršų ir neliks jokio noro atidėlioti darbą.

Taip pat gali būti naudinga ir bent vieną savaitės dieną nedirbti visiškai nieko – tai leis jums pailsėti ir pasiruošti kitam „darbingam“ laikotarpiui. Kai žinosite, jog rytoj yra laisvadienis, vargu, ar norėsite atidėlioti atliekamus darbus, kadangi negalėsite sau pasiteisinti klasikine fraze „pabaigsiu rytoj“.

Naudokite nedideles laiko „dėžutes“

Nesvarbu, kokia nuobodi bebūtų kokia nors užduotis, šis metodas yra labai efektyvus būdas kovoti su atidėliojimu. Visų pirma, pasirinkite mažą užduoties dalį, kurią galėtumėte atlikti per pusvalandį. Tuomet sugalvokite sau „prizą“, kurį pasiskirsite po šio laiko. Kad gautumėte prizą, nėra būtina pasiekti ką nors konkretaus – pakanka tiesiog pusvalandį dirbti prie užduoties. Kadangi pusvalandis yra labai trumpas laiko tarpas, jūsų mintys susikoncentruos ties netrukus gausimo malonumo laukimu, o ne užduoties atlikimo sudėtingumu. Net jei užduotis yra gana nemaloni, nėra praktiškai nieko, ko negalėtumėte iškęsti pusvalandį, jei jūsų laukia pakankamai geras apdovanojimas.

Tuo tarpu atlikdami užduotį pastebėsite kai ką labai įdomaus. Greičiausiai jūs išdirbsite kur kas ilgiau nei pusvalandį. Dažnai atsitiks taip, jog jūs netgi nuoširdžiai norėsite toliau dirbti. Apdovanojimas jau bus užsitarnautas ir jūs žinosite, jog galėsite juo mėgautis bet kada, kai tik sustosite. Tuo tarpu jūsų mintys bus nukrypę nuo „pavojingos“ mąstymo apie užduoties sudėtingumą zonos į jos užbaigimo siekį.

Kai nuspręsite baigti darbą, pasimėgaukite apdovanojimu. Tuomet suplanuokite dar vieną „pusvalandžio porciją“. Ilgainiui tai jums leis su užduoties atlikimu susieti vis daugiau malonumo – dirbti, laukiant tolimų ir neužtikrintų apdovanojimų, yra toli gražu ne taip malonu, kaip darbuotis dėl ranka pasiekiamų malonumų. Žingsnis po žingsnio, ir jūs netruksite atlikti visą, iš pirmo žvilgsnio milžinišką, užduotį.

Dauguma žmonių yra savo minčių vergai. Mūsų pačių protas yra mūsų didžiausias priešas. - Sakyong Mipham Rinpoche.

Aukščiau pateikta ištrauka iš garsiojo traktato apie kariavimo strategiją "Karo menas". Knygą skaičiau ne todėl, kad ruošiuosi karui, ar vesti į mūšį šimtatūkstantinę kariuomenę. Ne. Skaičiau savo malonumui, tikėdamasis rasti įžvalgų, pritaikomų realiame gyvenime.

Asmeninė nuomonė: visų pirma, tai trumpa knyga, kuriai perskaityti pakanka kelių valandų (truputį daugiau nei 100 puslapių). Antra, tai knyga, kurią nebūtina suprasti pažodžiui. Knygoje aprašoma karo taktika, vadui, kaip lyderiui, būtinos asmeninės savybės ir universalūs teiginiai, tinkantys tiek karo lauke, tiek konkurentų debatuose. Skaitant Sun Tzu išmintį, natūraliai kyla įvairiausių turinio interpretacijų ir idėjų, kaip visa tai pritaikyti šiuolaikiniame konkurencijos persmelktame pasaulyje. Atrodo, kad didžiąją knygos dalį galima laikyti metaforomis, vaizduojančiomis kasdienės aplinkos situacijas ir rekomenduojamą elgseną. Tai patvirtina ir knygos anotacija:

Sun Tzu (544 m.pr.Kr. -496 m.pr.Kr.) veikalas „Karo menas" yra pati pirmoji ir garsiausia knyga apie strategiją, turėjusi milžiniškos įtakos žmonijos istorijai. Pirmą kartą šį kūrinį prieš du šimtus metų išvertė prancūzas misionierius. Šiandien jau žinoma, jog „Karo menu" vadovavosi Napoleonas, vokiečių generolai Antrojo pasaulinio karo metais ir netgi amerikiečiai, planuodami operaciją „Audra dykumoje". Šiandien viso pasaulio skaitytojai, tarp jų ir Vakarų verslo atstovai, ieško šioje knygoje įkvėpimo ir patarimų kaip pasiekti tikslą įvairiausio pobūdžio konkurencinėse situacijose.

Asmeninis vertinimas balais: 9/10.

Nenuostabu, kad yra ir įvairių "Karo meno" interpretacijų. Viena jų (Sun Tzu karo menas lyderiams), parašyta Mark McNeilly, turėtų būti įdomi ir naudinga verslininkams bei šiaip aktyviai už savo ir darbovietės interesus kovojantiems darbuotojams. Jei kas nors esate perskaitę -- pasidalinkite įspūdžiais.

"Dangus -- tai dviejų pradų in ir jan derinys, šaltis ir kaitra, metų laikų kaita, paklūstanti ir prieštaraujanti pergalei kare. Žemė -- tai aukštai ir žemai, arti ir toli, sunku ir lengva; tai plati ar siaura vietovė, pražūtingas ar saugus kraštas. [... ] Tie, kurie gerai ginasi, slepiasi žemės gelmėse, o tie, kurie gerai puola, veržiasi iš dangaus aukštybių. "
-- Sun Tzu, "Karo menas"