apie-alu-rimtai « WordPress.com Tag Feed

Alaus šlovė

haroldas — Fri, 01 Dec 2006 19:20:42 +0000

Daugelis žmonių vertina kaip gaivinantį, natūralų, lengvą girtumą sukeliantį gėrimą. Tačiau jau Viduramžiais alus laikytas vienu svarbiausių vaistu: jame esantis alkoholis naudotas tirpinti vaistažolių veikliąsias medžiagas ir priedus (į alų juos dėdavo prieš įsigaliojant Bavarijoje 1516 m. alaus grynumo įstatymui). Mūsų akimis žiūrint (juk jau įpratome prie alaus, gaminamo laikantis Alaus grynumo įstatymui), į alų tais laikais dėta daug keisčiausių priedų - kadagio, rozmarino, kanapių lapų, drignių, net džiovintų musmirių... Visi šie komponentai (beje, gana veiksmingi) naudojami ir liaudies medicinoje; be to, daugelis tokių net stipresnių už alkoholį "vaistų" veikia žmogaus psichiką ir sukelia dar gilesnį apsvaigimą.

Alų pirmiausia gerdavo kultinių (taigi - pagoniškų) apeigų metu; „psichodelinės“ alaus savybės buvo naudojamos tam, kad žmogus per jas esą užmegztų glaudesnį ryšį su Dievu. Alų garbino tarsi dievų dovaną, laikė stebuklingu vaistu. Jį naudojo magijai. Kanapės, veikiančios kaip afrodiziakas, įtakingos katalikų bažnyčios nurodymu (juk katalikų bažnyčia Viduramžiais itin aktyviai kovojo su pagonybės kultūros liekanomis) buvo pakeistos karčiaisiais apyniais. Daug alaus buvo išgeriama vienuolynuose, taigi ten raminantys, slopinantys apyniai kur kas geriau pritiko celėse gyvenančių vienuolių kontempliacijai bei askezei nei meiles troškulį sukeliantis afrodiziakas - kanapė. Liaudies medicinoje apyniai vartojami nuo nemigos ir šiais laikais. Vakare išgertas alus, į kurį įdėta daug apynių (Pilzeno rūšis), atpalaiduoja, nuramina, padeda užmigti. Jo šalutinis poveikis gerokai silpnesnis negu migdomųjų ir raminamųjų vaistų.

Beje, atlikus tyrimus paaiškėjo, kad šių laikų alaus migdomasis poveikis - kur kas silpnesnis nei ankstesnių laikų alaus.

Alaus šventės

sidnis — Sun, 19 Nov 2006 17:58:41 +0000

Alus - tai vienas seniausių gėrimų, žinomų visame pasaulyje. Šio gėrimo garbei žmonės organizuoja šventes ir didelius festivalius.

Populiariausias alaus festivalis pasaulyje yra "OktoberFest", organizuojamas Vokietijoje, Miunchene. Alaus mėgėjai iš viso pasaulio renkasi į šią kasmetinę šventę, kuri trunka savaites. Šiemet šis festivalis vyko rugsėjo 16 - spalio 3 dienomis. akimirkas iš šio festivalio galite pamatyti oficialiame šios šventės tinklapyje:
http://www.oktoberfest.de/en/10/

Lietuvoje pagrindinė alaus šventė vadinama "Alaus dienos". Įprastai ši šventė trunka 2 dienas.

Dar šį mėnesį įvyks tokios alaus šventės:

Rokfordo alaus festivalis (lapkričio 21-25 dienomis)
Didysis Velso alaus ir sidro festivalis (lapkričio 23-25 dienomis)
Cockermouth'o apskritojo stalo alaus festivalis (lapkričio 30 - gruodžio 2 dienomis)
"Holiday ale" festivalis (lapkričio 30 - gruodžio 3 dienomis)
Wear'o slėnio CAMRA festivalis (lapkričio 30 - gruodžio 3 dienomis)

Daugiau informacijos apie alui skirtus renginius ir jų datas galite rasti www.beerfestivals.org tinklapyje.

Įvadas į weblog'ą apie alų

agnesakalauskaite — Mon, 23 Oct 2006 08:19:33 +0000

Lietuvos aludarių sąjunga savo tinklapyje skelbia: „Nemyli alaus – nemyli tėvynės“. Iš tiesų, kaip krepšinis yra antroji Lietuvos religija, taip pat alus Lietuvoje matyt yra antrasis, labiausiai vartojamas gėrimas, po vandens. Taigi todėl mūsų Weblog’as yra skirtas ALUI. Tiksliau ne tiek pačiam alui, o jo vartotojams – nuo ištikimiausių alaus fanų iki „kartais ragaujančių“.

Iš Lietuvos alaus rinkos labiausiai vartojamas – „Švyturio“, „Utenos“ ir „Kalnapilio“ alus. Ypač žinomos ir populiarios kelios jų rūšys. Tačiau yra ir kitų alaus rūšių, todėl mes, šio Weblog’o kūrėjai, esame pasiruošę paaukoti savo kepenis, laisvą laiką ir blaivias smegenis vardan to, kad įvertintume įvairias alaus rūšis ir pateiktume vartotojams jų aprašymus. Mūsų komanda sudaryta iš dviejų vaikinų ir trijų merginų, taigi tyrimas bus paremtas tiek vyriška, tiek moteriška nuomone. Komanda stengsis kaskart papildyti Weblog’ą vis naujais skirtingų rūšių lietuviško alaus įvertinimais.

Alus. Kas tai?

haroldas — Thu, 23 Nov 2006 19:22:04 +0000

Alus - toks alkoholinis gėrimas, kurio turbūt pasaulyje išgeriama daugiausia. Be to, šis gėrimas - vienas seniausių žmonijos vartojamų maisto produktų, veikiančių ir centrinę nervų sistemą. Senasis Vokietijos alaus grynumo įstatymas tiksliai apibrėžia leistinus alaus gamybos ingredientus: tai vanduo, salyklas ir apyniai. Mat XVI a. dar niekas nežinojo, kad ir mielės sukelia alkoholinį rūgimą. Sausa teisine vokiečių kalba parašytame dokumente išvardinti leidžiami alaus gamybos ingridientai bei rūgimo proceso etapai. Tačiau ar šis apibrėžimas paaiškina, kas yra tasai alus, kokia reikšmė praeityje ir šiais laikais? Nagrinėjant šio gėrimo savybes pamatysime, kad jo gydomosios savybės vertintos senovėje, pripažintos ir šiais laikais.

Alaus istorija glaudžiai persipynusi su žmonijos istorija. Manoma, kad žmonės pradėjo auginti tokius javus kaip kviečiai, rugiai, miežiai, avižos, dvigrūdžiai ar spelta kviečiai, tik pradėję gyventi sėsliai-, dirbti žemę. Javų perteklius, nebūtinas išgyvenimui, buvo skirtas rauginti alui, tiksliau tariant, gaminti į alų panašiam gėrimui. Alaus gamyba buvo ir savotiška atsargų kaupimo forma, nes vadinamoji „skysta duona" moliniuose induose buvo kur kas geriau apsaugota nuo vabzdžių, kenkėjų, žiurkių ir pelių negu supilti grūdai, kuriuos nesunkiai galėjo sunaikinti graužikai.

Šiais laikais nebeįmanoma tiksliai įvardinti, kas „išrado" ar „atrado" alų. Matyt, šis gėrimas - įvairių, viena nuo kitos nepriklausomų kultūrų rezultatas. Pateiksime vieną populiariausių alaus atsiradimo versijų: manoma, kad duonos likučiai pateko į indą su vandeniu. Saulė sušildė vandenį, o „laukinės" mielės, kurių buvo ore, sukėlė rūgimo procesą. Šis spontaniškas procesas netrukus pradėtas naudoti sąmoningai. Vis dėlto tų laikų „laukinio rūgimo" produktas - į alų panašus skystis nuo dabartinio alaus skyrėsi kaip diena nuo nakties, nors biocheminis jo susidarymo procesas ir nepakito. Tiesa, pirmosiose alaus „rūšyse" būdavo drumzlių, rauginimo javų likučių. Senuose, iki mūsų dienų išlikusiuose piešiniuose pavaizduoti šumerai (apie 3000 m. pr. Kr.), alų geriantys pro šiaudelius, kad netyčia neprarytų plūduriuojančių kviečių pelų likučių ar drumzlių. Tais senais laikais iš alaus jau būdavo išgaravusi didžioji gaivinančios, burbuliuojančios angliarūgštės dalis, - juk karšto klimato kraštuose nebuvo kur šaltai laikyti alų.